Aš noriu. Padovanok man baltą tylą, kurią padovanoja liūdnas dangus purvinai žemei. Paimk daug, kiek gali, suspausk rankose iš visų jėgų. Ilgai nedvejojęs padovanok man.

Aš noriu. Pakelk ranką ir siųsk oro paštu, sviesdamas tiesiai į galvą. Dovana, palikusi šaltą maudulį pakaušyje, sunkiai nudribs ant papuošto grindinio ir susilies su balta tyla. Likęs šaltis kaipmat ištirpęs skaidriu lašeliu pabučiuos kaklą ir išgaruos.

Aš noriu. Kad tau išėjus, man liktų bent tas guzas pakaušyje ir ledinio lašelio atsiprašymo bučinys. Balta tyla. Bent tai. Aš noriu.