Tu suspaudusi ašarą man sakei –
„Negrįžk pas mane…“
Nereikia man tavo ilgesio gaidų,
Man taip ramu be snaigių
Ant tavųjų primerktų langų,
Ant drobės, išpjaustytos rankom kruvinom
Šaltais ašmenimis, iš širdies durtais.

Prakiurusį jausmą,
Subadytą širdgėlą tu man jauti.
Aš nekalta, bet vis gi
Jaučiuosi velnioniškai blogai
Be tavęs
Gamindama jausmą,
Šaldiklio kameroj bestingstantį.
--------------------------
Nenoriu snaigių tavų,
Sulopytų ant manųjų langų.