Plaukianti upė – ne mano stiprybė,
man per sunku tekėti su ja.
Vakaro saulė – kas kartą ji tyli,
kur gi stiprybę atrasiu joje?

Auštantis rytas kelias per greitai,
kregždės padangėj man per aukštai.
Pievoj žolelės ašaras braukia,
tolo nutolo jų kuždesiai...

Didelis kelias... Siauras, vingiuotas,
veda link tikslo. Mažų, didelių
daugel žingsnelių kojos nueina,
tol kol suranda prasmę kelių.

Visas pasaulis man dovanotas,
viskas stiprybe smelkias jame.
Kol pievų rasos dar nenukrito,
Piešiu stiprybę savo lange.