Man atrodo, kad per nelaimes išmokstu vertinti tai, kas man dar lieka. Pagaliau supratau, kad gyvenimas nėra kančia, nes kančia yra tada, kai tau skauda. O gyvenime skauda ne visada. Skausmas yra kančia, bet skausmo jokiu būdu negalima vadinti gyvenimu, nes gyvenime būna ir gražių, linksmų akimirkų. Tada atrodo, kad tai niekad nesibaigs, bet reikia atsimerkti. Žinoma, kad viskas turi pabaigą, bet žmonės dar ne tiek sunkumą ištveria... Ir vis dėl to žmonės žavėsis manimi tik tada, kai atsitikus nelaimei, mano veide vis dar liks šypsena, o ne tada kai aš palūšiu...