Tylutėliai atskrido paukštė. Nuostabiai žavi liūdesio paukštė. Nutūpė arti. Pakeliu ranką, glostau jos plunksnas. Klausi, kodėl jos neveju? Kodėl esu nelaiminga? O kas yra laimė? Liūdesys, tik liūdesys yra laimė, sakau jums. Tebūnie pasveikinta vienatvė, nes tik taip jauti savo galią. galią sau, o ne kitiems. Nes kiti - visad kiti. Kad ir kaip stengtųsi. Net jei bandytum prisivilioti ką nors arčiau, paskutinę akimirką apsigalvotum. Prieštarauji, mano drauge. Tai beprasmiška. Ir prieštarauti, ir bandyti mane prisivilioti. Juk neįsileisi vidun, neįsileisi. Tad kam apgaudinėt ne tik save, bet ir mane. Sakai, pati kalta? Kad sakau tau teisybę? Kad esu? Esu tokia, kokia esu? Kad sapnuoju savo sapnus, o ne tavo gyvenimą? Taip. Bet nejaučiu jokios kaltės. Nes visa - beprasmiška. Netiki? Gerai, Netikėk. Ateis laikas, kai žavinga liūdesio paukštė tylutėliai nutūps šalia . Apglėbs savo sparnais .Ir tiktai tada suvoksi, kad be reikalo bėgai. Suprasi tada, kai trauktis nebebus kur. Kai visa bus užgožta paukštės sparnų. Ir negalėsi jos sulaikyti. Ji artės, nes ji nėra kažkas kitas. Ne, ji nepriklauso prie kitų. Ji – sava. Ateina tada, kai pati nori, ir negali jos sulaikyti. Klausi kodėl? Juk pats žinai, kad atsakymo nesulauksi. Juk pats kitiems esi kitas. Kitas, ir tiek. Niekam neįdomus padarėlis. Žmogau, suvok savo vertės menkumą – tik pajutęs silpnumą galėsi siekti tvirtybės. Tik pažinęs juodą suprasi baltą. Tik sutemus suvoksi šviesą. Šviesa, tamsa, juoda , balta – sakai, banalu? Gal ir banalu. Nesiginčysiu, juk beprasmiška. Na, kas gi gali būti beprasmiškiau negu ginčytis su žmogumi, kuris jaučiasi teisus? Tai beprasmiška, sakau jums, beprasmiška. Sakai, kad prieštarauju sau? Gal ir prieštarauju. Aš nežinau, ar žinau. Klausi, kaip aš galiu tau kažką aiškinti pati nežinodama? Žmogau, tu nesuvoki savo menkumo, ir tik todėl matai mane silpną, tik todėl. Pasakyk man - kas yra žinojimas? Pasakyk, kaip ateina mirtis. Kas yra nebūtis? Pasakyk man, na pasakyk. Tu tyli, mąstai. Galbūt. Bet net sau nedrįsti prisipažinti klydęs. Tiek to. Juk vis tiek mūsų pokalbis nieko nekeičia.

Nė viena mano mintis nėra skirta tau, jos visos mano. Mano! Girdi, jos mano! Nes niekada nieko nepasieks. nežinau. Žmogus negali būti teisus. Nes jei jis bus teisus, žinos tai. O žinojimas nėra tiesa. Tiesos negali būti. Nes tiesa nėra akmuo ant kaklo, kai šoki į upę, ji kilpa ant tavo kaklo, kai po kojomis tuštuma, ji ne peilis, kuris atveria kelią tavo kraujui, tokiam gyvam, į mirtingą pasaulį, nėra nuodai, sustingdantys tavo širdį.

Klausimai turi tokią savybę - neturėti atsakymų.
O esantys atsakymai dažnai nuvilia.
Taigi atsargiai su klausimais, mano drauge.