Kartais pro sukąstus dantis
Ašaros išbyra.
O nuodai, geriami vakarais,
Maloniai degina gerklę.
Kartais rytas neatneša proto,
Širdis tarsi šoka nuo stogo,
O siela vis ieško nuosavo kapo...
Tokią dieną aš padegiau varną
Ir stebėjau, kaip skrenda
Degančios plunksnos...
Tikėjau ne Dievu, o tuo balsu,
kuris sakė, kad degančių varnų būrys praskrido virš Vienos.
Jaučiausi vieniša, tarsi su skyle galvoje,
Kuri nežadėjo būti drauge.
Tą dieną taip trūko balso, kuris pasakytų:
„Dabar tu gyvenimas mano“.
O tada aš visai pamiršau
Gyvenimo sąvoką...
Degančios varnos, nuodai gerklėje
Išmaišė mano gyvenimą visą
Šaltoje nakties taurėje.
Nuo plunksnų užsidegė vėjas, kažkur dar šnabždėjo balsai,
O aš užmiršau, kas esu...
Tada supratau, kad Dievo nėra,
Nei Budos, Alacho nei Krišnos,
Nes kodėl gi jie leidžia pasauly
Dėtis tokiems dalykams?

Ir tada pamačiau
Degančias varnas virš savo galvos.
Matyt ne man vienai būna liūdnos dienos...