Apsikabinsiu tyliai vakarą,
Padėsiu galvą ant pavargusios dienos pečių
Ir mintyse sau seksiu pasaką,
Kad viskas šiam pasaulyje gražu.
Kad viskas aplink mane tikra,
Kad tikros šypsenos praeivių sutiktų,
Ir ašaros, ir aimanos, dejonės – tikros,
O ne padailintos melu juodu.
Neiškalbėtos mintys atitolins rytą,
Naktis iš mano lovos nesikels ilgai,
Apsikabinusi nakties bekraštės tylą
Užmigsiu, kai kieme pragys gaidžiai.