Tik žodžiai dar gelbsti mane
Šių dienų keistuose labirintuos,
Tiktai jie dar
Sujudinti šoka
Į erdvę,
Į šviesą,
O kartais į požemį krenta.
Supykę - nutyla.
Tik aš juos vis užanty saugau
Kaip savo brangiausią dievybę.
Jie leidžia pajust svaigų skrydį
Į uždraustą rojų.
Gyvenimo druskos pabėrę
Veda tyliai
Į skaudžią ramybę.
Bet saugau aš juos
Kaip brangiausią, ką davė man Dievas.
Nešu juos
Per žemę,
Per lietų,
Per vėją