Išlėkėm

Žemė begalinė, krantas apledėjęs
Ir tas keistas smėlis, toks purus ir mielas.
Kažkada likimas buvo išlydėjęs,
Tartum užkalbėjęs jaunas žmonių sielas.

Bėgom į tą tikslą atgal nesigręžę.
Kritom ir vaitojom kojas nusimušę.
Į šalis keisčiausias save mes išvežę,
Pardavėm Puntuką, ąžuolą Stelmužę...

Nebeliko kvapo Tėviškės dirvonų,
Pasakas pamiršom vakarais skaitytas.
Sąžinei suspaudus už abiejų šonų,
Jaučiam, kad ragaišis namie neraikytas.

Noris vėl matyti, kaip Neris alsuoja,
Kaip laukus sukausto pirmutinis gruodas.
Kaip gandrai pakilę, sparnais pamosuoja,
Kad vėl taptų pilnas dvasinis aruodas...
Irma

2008-06-04 06:06:39

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2008-06-04 15:47:53

Ilgesys skamba, bet jau labai girdėtais žodžiais.

Vartotojas (-a): Santaja

Sukurta: 2008-06-04 14:23:10

gražiai skaitosi...patiko

Vartotojas (-a): Sodininkas

Sukurta: 2008-06-04 10:34:25

Stelmužę > Stelmužės. Kupinas nuoširdaus, tikro ilgesio ir meilės gimtajam kraštui. Žaviuosi Jumis, kad neužmirštate mūsų mažos šalies, jaučiate jai pagarbą, trokštate nors prisiminimais papildyti savo "dvasinį aruodą".