03 01
Vos išsivadavus iš gripo + anginos glėbio, sužinojau naujieną (jau senokai tai nujaučiau), kad su grupe moksleivių bei mokytojų teks važiuoti dviem savaitėm į Rumuniją. Mane apėmė panika. Dvi savaitės be jau įprasto, širdžiai mielo maistelio.Kažkoks košmaras. Nuvažiavau vėl pas dietologę. Ji mane nuramino, paaiškino, kaip maitintis vaisiais bei košėmis. Ir vis dėlto, man neramu,nes Rumunija tai kažkur prie Vengrijos, o iš paskutinės kelionės į Vengriją tai prisiminimai itin migloti: vien vynas ir paprika, paprika ir vynas...

03 03

Prieš išleistuves į kelionę pasisvėriau. Gal teisingiau būtų buvę svertis po jų, nes liejosi raudonas vynas – sako, kad jis degina kalorijas – ir visur mėtėsi vištos kaulai.
O dabar autobuse graužiu džiuvėsius, pietums sukirtusi šiek tiek įtartino kalakutienos pašteto dėžutę. Beje, vairuotojas įspėjo,kad tualetu net nemėgintume naudotis, nes jo kaip ir nėra.
Nakvynė Lenkijoje pas mūsų mokyklos draugus. Jie mus lyg ir pakvietė vakarienės. Visi mano kolegos nieko nevalgo, taupo skrandžius iškilmingai vakarienei – sako, kad jaučiasi taip pat kaip ir aš (nors kartą).
Na, tą vakarienę prisiminsiu ilgam. Gavome tik konjako ir ...alyvuogių. Aš solidariai pakilnojau taurelę, padažydama lūpas. Alyvuogių taip pat neprisivalgiau – jų buvo tik šešios – o mes – aštuoniese. Šešios alyvuogės ant mažytės lėkštutės. Įdomios tų lenkų tradicijos. Daugiau tokių vakarienių ir tapsime grakščios kaip balerinos.
Iš ryto visi normalūs žmonės kirto sūrį, kiaušinienę, dešreles, o aš pasisotinau daržovėmis. Važiuojame pro Ukrainą, kur degtinė tokia pigi, jog net nebesuvokiame jos kainos.

03 05

Pirmoji vakarienė Rumunijoje – rauginto arbūzo gabalai (daržovė, ačiū Dievui) ir lyg žuvis, lyg višta tešloje bei bulvės, kurias iš karto atiduodu vairuotojui, o žuviapaukštį lukštenu iš tešlos klodų ir mėginu valgyti. Pastebėjau, kad  rumunai mėgsta viščiukus ir vyną. Vis dar sekasi įtikinti save, kad  raudonas vynas degina kalorijas.

03 06

Keisti tie jų pusryčiai: mėsytės ir sūrio rinkinys ir dar dideli sumuštiniai su mėsa. Pasisotinu tik daržovėmis – alyvuogės brrrr.... pietūs vėl gana galingi. Stebiuosi, kodėl tarp rumunų tiek mažai nutukusių. Ne, vis dėlto, tikrai raudonas vynas degina kalorijas. Tuo ir vėl bandau save įtikinti, kai vakare prie trilitrio babuino (tai vyno pavadinimas, ne haliucinacija) švenčiame gimtadienius.

03 07
Kažin iš ko gaminamos dešrelės? Mūsų biologė Ramutė sako, kad iš krakmolo ir tualetinio popieriaus.  Reiškia, kalorijų kaip ir nėra. Įsidrąsinu ir abi suvalgau pursryčiams. Pradedame pratintis prie rumuniškų ankštinių pipiriukų, patiekiamų prie sriubos. Pirmą kartą, įsidėjusi  mažą ankštį į burną, jau po akimirksnio suabejojau, ar tai daržovė, ar liepsnos lydinys. Burnoje užsiliepsnojo pragaro ugnis, iš akių pabiro ašaros, laukan ėmė veržtis keiksmažodžiai, tačiau neišsiveržė, nes dar kažkaip reikėjo kvėpuoti.Prisiminiau panašią patirtį Vengrijoje, kai labai nustebome, ant vakarienės stalų pamatę daug paprikos ir dar daugiau mineralinio butelių. Paprika buvo labai spalvinga ir graži. Pirmieji jos  atsikando mūsų vairuotojai ir žiaumojo akmeniniais veidais. Po to paragavome ir mes... Kai atgavau žadą, regėjimą ir kitus pojūčius, pamačiau, kad partizanai vairuotojai leipsta juokais, o mineralinio buteliai jau tušti.
Mano kolegų, kurie taip pat paragavo rumuniškųjų pragaro pipiriukų, veidai gal tiktų paskutiniojo teismo dienai – išverstos akys, išžiotos burnos.... rumunai, pamatę, kas su mumis darosi ir, nenorėdami taip tragiškai prarasti savo naujųjų draugų, puolė aiškinti, kad pirma ankštelę reikia padažyti į druską, po to  atkąsti nedidelį kąsniuką ir užgerti sriubos šaukštu.

03 08
Nežinia, kas ir kodėl iš mūsų komandos lakstančius benamius rumunų šunis praminė “kotletais”. Koks ryšys tarp vargšų benamių, mašinų ir maisto?  Šiaip ar taip, mūsų apsilankymas vietiniams Buhušio šunėkams – tikra fiesta, mat viena gailestinga rumunė mokytoja surenka visus likučius nuo pietų stalo tiems vargšiukams (ne žmonėms, - šuneliams). Ypač dėkingi jie turėtų būti man, nes du trečdaliai galingos pietų porcijos kiekvieną kartą nukeliauja į jų amžinai alkanus gauruotus pilvus. Jaučiuosi ne tik besirūpinanti savimi, bet ir dalyvaujanti kilnioje veikloje. Pabandyčiau taip rankioti kauliukus  kokioje nors viešojo maitinimo įstaigoje Lietuvoje. Tiesą sakant, jau kartą bandžiau mūsų valgykloje. Kolegos nieko nesakė, bet visų žvilgsniai buvo labai keisti, o viena netgi klastingai paklausė, ar aš kauliukus nešu pietums savo vyrui. Taigi, daugiau nemėginu. O vakare su rumunais švenčiame kovo aštuntąją. Iš tiesų ji jau švenčiama visą dieną. Vynas ir slyvinė naminukė – iš vaisių. Reiškia, šie gėrimai – dietiniai. Ypač jei vartojami vieni. Arba pasistiprinant paprika. Arba iškratant  visus kalorijų likučius siautulingame rumuniškame šokyje. Kaip suprantu, kolegės rumunės vyrui ir man restoranas pagamino kažkokius dietinius kepsnius. Deja, jie nei dydžiu, nei išvaizda, nei skoniu nesiskiria  nuo paprastų. Matyt, čia buvo tik graži idėja. Šuniukai ir vėl bus labai dėkingi man.