Sugrįžus ( „Marijos sugrįžimas“ tęsinys)

Santrauka:
Sugrįžęs po Marijos laidotuvių, gerą savaitę nebuvęs namie, ryte ilgai miegojau.
Sugrįžęs po Marijos laidotuvių, gerą savaitę nebuvęs namie, ryte ilgai miegojau. Atsibudęs  norėjau pasiklausyti parsivežtos graikiškos muzikos. Priėjau prie kompiuterio, o rankos, rodos, pačios įdėjo ne graikišką, bet:

Oi toli toli
labai toli
Penki brolaliai
Šieną pjovė

Penki brolaliai
Šieną pjovė
Šešta sesiule
Vienturtėle

Šešta sesiule
Vienturtėle
Nešė brolalem
Pusrytelį

Vienoj rankelej
Pusrytėlis
Antroj rankelej
Ranksluostėlis
.....


O jergutėliau! Kaip jos skambėjo… Koks grožis, koks ramumas. Ir ko ten jose, tose mūsų senosiose dainose, yra? Kokio užtaiso? Gulėjau ir klausiausi. Klausiausi ir nejudėdamas žiūrėjau į lubas. Nejučia akys virto dviem patvinusiais ežerais. Kažkoks graudumas spaudė gerklę, krūtinę. Norėjos kūkčioti, tačiau bijojau, kad Izidė nepastebėtų.
O melodija vilnijo, raitėsi, čia atsimušdama į lubas, čia lįsdama po antklode, pabėgdama į kitą kambarį… vėl sugrįždama atgalios tarsi manęs paaitrinti, pamyluoti, apkabinti…

„Vai liu-liū liu-liū, mana mergela…”

Pirmą kartą taip aiškiai suvokiau, kas yra liaudies daina. Kokia jėga mūsų senolių sudėta į žodžius, melodiją: skausmas, meilė, vargai ir džiaugsmai… Tarsi visas gyvenimas toj dainoj. Tik mokėk klausytis. Tik klausykis. O kaip darniai visa sudėta – kaip senelio troboj daiktai. Visi savo vietoj. Visi žino, kur jiems būti. Kibiras su vandeniu – ant suolo prie durų. Puodelis – ant vinies, akių aukštyje. Rankšluostis kybo margintoj rankšluostinėj virš „bliūdo“, kurs pastatytas ant suolelio prie pečiaus. Ant palangės – raudona bijūno galva veidu į vakarus. Mažoji saulėlydžio konkurentė. Net juokinga. Ką tu pakonkuruosi su šitokia galybe – Saule!
     O už lango lyja. Kaip gera matyti lietų. Kokį ramumą jis teikia. Tai gali pajausti tik ilgesnį laiką pabuvęs šaly, kur jo nėra. Lango stiklu bėga ir bėga permatomi lyg gyvi karoliukai. Gaudai juos akimis lyg rungtyniaudamas, kuria puse daugiau jų nuriedės. O koks gražus kiemas pro jųjų tirštumą. Matau, vėjas ten gyvena. Jis šeimininkavo, kol manęs nebuvo. Tikras, geras šeimininkas. Glosto jis kiemo medžius. Braukia savo plačiu delnu berželiui per galvą. Šis pasiduoda. Palenkia viršūnę. Paskui vėl staiga atsitiesia, nusipurtydamas žalius lapelius. Čia jis jau, žiūrėk, įsisuka pirštais ilgaplaukiui gluosniui į garbanas. Ir šukuoja, šukuoja… Kaip kad mama jauniausiai sesei plaukus šukuodavo. Patenkintas gluosnis, net virkauja iš džiaugsmo. Tik tolimos giminaitės Pranciškos dovanotas kaštonas kažkuo nepatenkintas. Vis bando išsisukt nuo vėjo glamonių. Jis visad buvo kitoks. Ir augo prastai. Vienais metais galvojau, kad mirs. Norėjau jau ir nukirsti. Pasigailėjau. Stovi jis dabar toks liguistas, nelaimingas. Na, tegul gyvena. Visi juk turim tam teisę. Tegul Aukščiausias sprendžia, kam gyventi, o kam… Ach, geriau apie tai nešnekėt.
Gera stebėti savo kiemą lyjant lietui, klausantis gražiųjų Vytauto Landsbergio jaunesniojo atliekamų liaudies dainų. Ir džiaugtis, džiaugtis sugrįžimo silpnumu, mėgautis ta ramuma, kurią teikia lietus.
Pavakare vėl išsigiedrys. Sužaižaruos raudoni vakarai, atnešdami nerimą, šauks į nebūtas, neregėtas platumas. Vilios, ragins, kvies... Ir ne Tavo, žmogau, jėgom atsispirti šiai stichijai, šiam šauksmui, kurio nežinai nė vardo. Kuriam nėra nei pradžios, nei pabaigos. Yra tik vientisas, nenutrūkstantis, nenumaldomas nerimas.

2005 07 20-26
pagulbis

2005-07-31 22:04:43

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

:

A PHP Error was encountered

Severity: Notice

Message: Trying to get property of non-object

Filename: articles/view.php

Line Number: 218

Sukurta: 2005-08-01 19:31:40

Tema neįprasta ir su kabliuku. Labai mielas darbas :)

Anonimas

Sukurta: 2005-08-01 10:31:24

graži vieta apie kaštoną, ar mes jį pamatysime?:))