Sulenkus vieną koją, alkūnėm atsirėmusi į smėlėtą pakrantę, tįsau  kaitroje ir girdžiu upėje plaukiančią žuvį;
ant kojos kelio girnelės briaunos nutupia žaliai juodas laumžirgis;

  Jo sparnai permatomi;
visai kaip retro stiliaus kepuraičių šydas, apgaubiantis odos baltumą, kažkokia, pantomimiškos rimties paslaptimi, ir dengiantis, ar tai drovias, ar tai klastingas moterų akis.
  Lengvas vėjelis; jis kartais sklaido šlapius mano plaukus po vidudienio kaitrą, kartu vėl
susirinkdamas upės vėsą susigėrusią įkūną ir visus, dar prieš minutę tviskėjusius vandens lašus ant odos;

                              Vis tebegirdžiu tą žuvį. ---
taip tyliai ir negirdimai girdisi jos plaukimas
visai, kaip šios dienos pasiplaukiojimas po paties vidurdienio kaitrą;

  Kur nors dabar manęs nėra; ir aš noriu išgirsti kur?..
bet vis tebegirdžiu tą žuvį
tik žaliai juodas laumžirgis pakyla savo lengvo tiulio sparnais -
                                                                nuskrenda...


  Įdegę lūpos baugiai sureaguoja, į visus, net į pačius lengvus vėjelio padvelkimus; skruostikauliais nubėga lengvas perštėjimas ir lyg temperatūrai kylant, virpa kažkur juslėse -  bėginėja po visą kūną, nors ir švelnus, bet vis tik baugus dilginimas nusaulintos odos,jau sugražinusios visus vandens lašus, ir upės vėsą orui;

  lengvai raižo akis ir uždengiu jas vokais; akinanti diena pažaliuoja juodomis gelmėmis kai išsiskiria, apsemdamos blakstienas, kelėtas ašarų ir lengvas akių perštėjimas atvėsta -

Kur nors dabar manęs nėra ir noriu išgirsti kur?..
bet vis tebegirdžiu tą žuvį
žaliai balto sidabro spalvos žvynais; vis tebegirdžiu jos begarsį plaukimą;



  Norėčiau gurkšnelio žalios arbatos ir galvą pasuku kairiau už nugaros; ašaros, patvindžiusios blakstienas, dabar juose pakimba, bet greit pasileidžia ir nuteka į kaitrą.

  Vėl vaisku - ryšku, ir reikia tik ištiesti ranką , kad pasiekti
ryžių vytelėmis nupintą  pintinę, bet ...
                                        negaliu.
                                         Ten ant pintinės tupi driežas.

Gal kaitinasi,
o gal palaiko man draugiją - bet aiškiai išgirstu -
                                       žuvis nebeplaukia -
                                                      nutilo...
tik ją prisimenu;
ji buvo žalsvo sidabro žvynais;
(mačiau ją, kada buvau pasinėrus upės gelmėje;)

Jau nuplaukė; jos nebėra tenai; o gal
Gal manęs ten nebėra jau?..
                                                          aš čia...