Po sirpstančiu mėnuliu,
Prinokusiais beržo žiedais,
Kažkas pripėdavo svajų –
Kažkas sėmė jas kibirais.

Ir žemės vėsi artuma
Užliejo buvimą karščiu,
Kai sėjau gėles,
Brisdama
Ieškojau dangaus pakraščių.

Mėnulis nulaižė žvaigždes
Ir jų pasiliko mažiau,
O aš, nesulaukus tavęs,
Save vis barsčiau ir barsčiau

Lyg žiedlapius vyšnių, beržų,
Žibučių, alyvų, lietaus!
Te džiaugias geri!
Kol ne tu,
Manęs lai kam reik paragaus!

Nes jau nepakelsiu žiedų,
Nei vaisių, nei lapų naštos –
Ant vėjų visų keturių
Linguosiu, kol laikas sustos.

Kol rytas nuplėš man raiščius
Nuo viso pasaulio akių –
Ir jau nepabaigsiu maldos,
Ir nebeieškosiu esmių.


2007 05 01