Aš nupiešiau spalvotą dangų,
Svajingą saulę miegančią jame.
Ir debesis, o vieną tokį brangų,
Kuriam pasaulis virsta rašalo dėme.

Žibutes, spindinčias žaliam miške
Aš nupiešiau tarytum vėją,
Tokia pilkai juosva spalva,
Tokia, kurios nieks neregėjo.

Raudonos rožės žiedas juodas
Ištrips smaragdo laukuose,
Juose švytės pilkšvas aruodas,
Paskendęs ašarų giliam klane.

Nupiešiu tiktai vieną žmogų,
Nereikia žemėj jų daugiau.
Tačiau žmonių aš piešt nemoku,
Tad palūkėsiu ilgėliau.

Su plunksna rašalą aplink taškau,
Jis tyška tik į vieną pusę,
Ten žmogaus siluetą pamatau,
Dėmelės kitos, tartum uždusę.

Jis juodas, be veido, be akių
Aplink mane tik tokių būna,
Tik vieną žmogų, spalvotą aš turiu,
Bet traukia jį į juodą liūną.

Raudona meilė, kurią atimt mėgina,
Balta tai džiaugsmas, kurio nebeturiu,
Juoda- tai skausmas, kuris mane svaigina,
Be meilės, tik jį turėti aš galiu.