Aš laukiau – štai ateis žmogus,
Prisės šalia ir nieko nekalbės,
O kambario tyla bylos, kad vyksta kalbos.
Už lango šalta bus ir lis lietus,
O aš klausysiuos, kaip širdis krūtinėj daužos
Ir šiluma lyg pirštais prisilies.
Aš laukiau, kai pasibeldė lietus
Į mano langus ilgesingom rankom.
Ir jis atėjo... Šilumos žmogus.
Atėjo ir šnekėjo, kaip pavargo.
Ką jis paliko ir kodėl išėjo?
Ištirpdė sienas kambario. Tik vėjas
Dabar išdarkė plaukus visiškai,
Beprasmiškai nupurškęs juos baltai.