Kada vėjas užgroja sparnuos,
Suklūsti ir dairais – gulbės skrenda,

Šiomis eilutėmis priminėt regėtą gulbės skrydį. Didingas reginys. Jos sparnų mostuose girdisi vėjo švilpimas, o pati gulbė, regis, plaukia ore...

Šiandien už lango - baltumas, tik labai šlapias, o  žiema savo laiko dar nepražiopsojo...
Labai sklandu ir ilgesinga ...
 

Sklandi minčių raiška, gražios metaforos.
Manau, kad žiema dar parodys savo "nagučius". Na, tvorų poškėjimo nesulauksime, bet bus dar visko.
Ką slėpė lapkričio rūkas, laikas parodys.

Miela ir skaityti-skamba visas eilėraštis nuo optimizmo! Valio.
Vyturiai -  danguje... Mėlynumas! Taip ir norisi žvelgti į dangų, dairytis vyturių!
 

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad toks nieko daugiau, kaip tik gamtiškas, tačiau taip nėra.
Mintis gražiai paslėpta po lapkričio rūku.