Gamtos paveikslas – taip, spalvingas, bet kartu, man rodos, peizažas pereina vidines būsenas, gal tiksliau – būsenos kitimus. Pušų žvakutės kaip žalia šviesa „pirmyn“, tada kelias per trukdžius, stabdžius, įsiklausymus. Vidinė kova: aitrios nytys, viršūnės, kamienai (galima jais sliuogti aukštyn ar žemyn, čiuopti  faktūras, pajusti spalvas), taip gilyn į būties šaknį per dilgynes...
Pušynas kaip rėmas ir kartu – berėmis dvasios kelias (rėmo tiek, kiek reikia nusakyti tikrosios šviesos kryptį). Gal nebus per įmantru pasakius, kad tai šviesos triumfas. Na, bent jau matyti tikrosios šviesos spektro dedamosios.
 
Įdomu. (Apie anksčiau regėtą  silfidę, putpelaites, slankas ir vaizdo (giluminę) visumą galiu pasakyti panašiai: išradingai, pradžioj gal ir lengvai ironiškai (bet tik tiek, kiek to reikia išminčiai pasirodyti), iš esmės – žmogiška emocinė eiga, norai, skrydžiai ir vertybės).

Žodingai ir sodriai nutapytas peizažas, jaučiasi žodžio meistro darbas. Ir tikrai daug erdvės pamąstymams skaitytojų.

Peizažas suteikiantis erdvės ir galimybę pamąstymui.

turtinga kalba, gražios mintys