Įdomu. Pradedant pavadinimu. Visuma turininga, vaizdi ir tuo pat suprantama. (Netingint skaityti).
Turinys aiškus, tad truputį apie raišką (kartu ir nujaučiamą sumanymą).
Kai kur pasirodė įmantru (kitam tas gali reikšti rafinuota), taipogi suabejojau, ar pasakojimo būdas (visgi saga) tikrai nepakeičiamai stiprinamas kartojmais tai (kur vingis link rekrūtų, paskui prie kraujo priteškėjusių klumpių; kitur tinka).
Bet kadangi nemėgstu (nemanau esant reikalinga) ką nors patarinėti ar perdarinėti, tai pabylosiu apie patikimus ir įsivaizdavimus.
 
Pradžia palyginti rami, lyg pradedant apie seniai seniai...
Tuojau ir ritmo pokytis – ir ten kyla įspūdis, kad nuo stogo dardant jau kyla dulkės, bet jos ne tiesiai iš po bričkos, jos kaip laiko dulkės... ir kamuolys nutempia gera kryptimi žemyn – per įvykius gilyn.
Peizažas platus, vingiais, skardžiais, aidų skrodžiamas... brasta kaip galimybė patekti į pastoges, į akis... į peizažo šerdį (išsireiškiant ne pažodiškai, o poetiškai).
Girdėt įvairių atspalvių – nuo nerimo, nežinomybės pradžioj, žvalgyboje su giluminiais atodūsiais, apgailėjimu, pabaigoj įtvirtininant moralinėj aukštumoje.
Pradžia su ąžuolu ir knysle gerai susisiekia (tarsi perkeltiniu tuneliu) su pabaiga. Vėl ąžuolas, upokšnis, kraujas.
(dar galima miško, žvalgybininkės eglės, kuri pabaigoj džiūsta, linijas vesti, galima būtų daug ką aptarinėti, bet esminiam suvokimui nusakyti turbūt jau gana).

Į mėgstamiausius nedėsiu, bet skaityti yra ką. Tiesa ,  yra tikrai taisytinų vietų, ne minties ,
bet rimo ir ritmo, manyčiau dar jį reikėjo apdirbinėti, kad ir to paties žodžio pasikartojimas
"nors" ir t.t. Nepriimkite už piktą.