labai gerai pakomentavo Kaip lietus, drįstu pritarti, nes nieko protingesnio nesugalvosiu...

Man paskutinis posmas šauniausias. Toks pranašiškas. Autorius galėtų būti pastoriumi, manau, sektųsi. Taip, kad, jei ten kas su darbu, dėl etatų mažinimo, tai atsarginis kaip ir yr... :)

Šaunus pirmas stulpelis (ir kaip miniatiūrinis peizažas, ir kaip viso lauko (visumos) kuoliukas).
Kadangi poezijoje prasmės yra slankios, nusakyti mintį konkrečiai dažniausiai keblu. Tad tik bendrais bruožais nusakysiu suvoktą.

Kontrastuoja senobiniai laukai (buvę laikai, galbūt ir tie tautiniai, kai akim tyrųjų ežerų buvo einama linelių rauti) ir dabarties urbanistinis, technologinis pasaulis (nors kupinas pažangos, bet tuo pat dirbtinumo).
Tylintis Aš (vidinė būsena) – egzistencinio liūdesio, svajonių ir tikėjimo status quo. Bet iš prasiveriančio dangaus (kurs reiškia, t. y. prasmiškai sulieja ir kokią nors techniką, pvz., TV ar kompą, ir natūralią gamtą) – švaistosi lyg kokia blogietė baidyklė, lyg tą tylą skrodžiantis Dievo pirštas. Bet kuriuo atveju tai priebėgos (taro kortų namelio, išsibūrinėjimų) šturmas. Judinamas, klibinamas, išbandomas tikėjimas.
Šimtametį karą kol kas sunkiau traktuoju, nors iš principo aišku, ką reikštų šimtas metų kovos.
 
Pabaiga normaliai apibendrina Tikiu, nors ugnimi žaidžiama gan tiesiogiai: pradėjus taikiu atomu, einama per liuminescenciją, ultravioletą, žaižaruoja kibirkščiuoja, o ta pagrindinė ugnis – giliai tikėjime...

Visa tai galima skaityti ir bendrąja prasme (buvo pasaulėj vienaip, dabar kitaip, o žmogus vis toks pats įkaitas), o galima kreipti ir labiau į asmeninių santykių tikrumo, netikrumo, tikėjimo(si) laukymę, kur sėtas linelis ant pylimo dėl mylimo.

Įdomiai ir taikliai viskas sudėliota, bet paskutinis man užkliuvo arba nesupratau minties...

svarbu tikėti, kartais tikėjimą pasiglemžia neviltis.