Keista, kad niekas nepasivargino pakomentuoti.
Juk aiškiai, raštingai išdėstyta. Link abstrakcijų, bet nepadrikai.
Esmę išskirčiau tokią: būtis yra savaime, ji (gal tiksliau tai) žmogų (juo keisčiau personifikuotą originalo žmogaus egzistenciją) priverčia stabtelėti ir įsiklausyti, o kūrimas (įžodinimas) – bandymas proto ir dvasios galiomis priartėti prie kosmoso, kitaip tariant – bandymas kažką suvokti.

Išskiriama savaiminė būtis ir žmogaus kaip jos kruopelės galima pajauta. Pastangos per kūrybą.
Dar teiginys sukurdami šį tarsi būties pasaulį mažiname savo gyvą sąlytį su būtove, daromės jai vis labiau svetimi – ar tikrai tolstame nuo gyvo sąlyčio? Gal kurdami ne mažiname ryšį, o bandome suvokti plačiau? Juk Kuriantiesiems šį pasaulį kartais pakliūva į rankas raktai… (…) juk dvasios spindulys, atsiplėšęs nuo apčiuopiamo pasaulio, gali skrosti kiaurai kartais mums sunkiai protu suvokiamas erčias.
Pabaiga, siejanti su lietuviais, kiek siaurina pamąstymus, nors suprantu, kad ir pradžioje turėta mintyje toji žemė.
arialas > arealas