Čia – paveikslas, rodantis nuolatinį žmonijos erzelį, užmirštant elementarias tiesas.
Žmonijai kažkodėl reikia žygių per nesąmones. Jos visur bendros, o čia parodomos autorinėmis priemonėmis: žengiama per šventyklas, šventikus, yra tautinės istorijos požymių, kaip, pvz., keliai, mašinos, žmonės, etnografiniai ypatumai, gražiai įsitvirtina bendra fraze tapęs kino filmo pavadinimas. Visa tai piešia tamsią naktį, kuri stoja kaip Gudų giria. Ten gūdu ir klaidu.
Kaip kompozicinis ir idėjinis elementas išnyra šviesioji Mėnulio pusė, universaliau tariant – the bright side of the Moon. Nes viskam yra priešprieša, atsvara. Kaime (bet kokiame siaurame sociume) tuščių lojimų nebepaisoma, karų triūbos ir visokie gaidžiai čionai nesiekia, užtat girdėti natūralios dainos. Galbūt dalyvaujant ir Mėnulio atstovei. Vandens pavertimas į degtinę rodo ir tikras kaimo aktualijas, bet atsiveria ir kitame lygmenyje: kai širdy gerai užsidega, viskas svaigina ir atpalaiduoja svajoti. Net ir tie, kurie tarsi pašaliniai, šildosi prie tokio paprasto žmogiško židinio.
Šioji po tamsumų (net jei neišsiblaivant) užtekėjusi beveik idilė yra ir atsakymas, kiek iš esmės nedaug žmogui tereikia.
Pirties iniciatyvas matau labiau ne kaimiškam ar erotiškam kontekste, o atviravimo, t. y. paprasto atvirumo, kuriuo siekiama kažko tikro, esminio (nebūtinai instinkto). Pabaiga irgi daugiaprasmė: nežiūrint, kad matyti santykių pirtyje galimybės ir pasekmės, mintis turi biblinio motyvo energijos.
Trumpai apžvelgus, kūrinys yra apie skaudžias visokeriopai evoliucines paieškas, grynėjimo kelią – gyvenimiškų (žemiškų) atsišakojimų kupina plati panorama Iš tamsos į šviesą. 

Nuo Darvino iki Ievos :)