O kodėl Astė?...

...Jos taip trūko čia...ačiū, Pelėda, už nuostabią deivę Astę, kurią jau spėjome pamilti ir šis šventas sopulingas vakaras daug šviesesnis tapo...

Taigi taigi. Paleidot į svietą Astę. Konkrečią. Dvasingą. Realią. Labai realią. Mielą. Žiūrėsim, ką Ji toliau veiks. Lauksime atklystančios į žaliąžolę ramunių pasiskint...

Mielas Pelėda...Ne, mielas Pranai, iki ašarų mane nustebinote ir pamaloninote. Įvairios mintys pynėse galvoje vakar, kai užsiminėte apie pakvietimą į svečius, o ypač apie Astę. Bandžiau prisiminti jaunystės laikų paneles ir moteris, su kuriomis teko tada bendrauti, bet negalėjau tokios prisiminti. Nors gal ir buvo tarp jų kokia nors Astė? Žodžiu, su didžiuliu dėmesiu perskaičiau šią intriguojančią ir šiek tiek mistišką novelę, bent jau man labai labai įdomią ir jaudinančią. Duok Dieve Jums sveikatos, mielas kolega, mano amžiaus gerasai žmogau, o taip pat sėkmės visuose gyvenimo vieškeliuose ir vieškelėliuose, vedančiuose į gėrio ir grožio šalį, kurioje gali atgimti net sena prieškario nuotrauka ir užgimti nuostabioji Astė. Ji iki amžiaus pabaigos išliks mano atmintyje, kaip svajonių mergelė, kaip pasakų deivė, o gal kap prieškario, vaikystės laikų, Pabaiske, kuriame gimiau, o gal Vikšnabrastyje, iš kurio ištrėmė ir amžiams išskyrė mūsų šeimą, kaimo mergaitė, padėjusi berniukams ištraukti mane iš sodželkos, kurioje skendau...
Nesigailiu, kad įdėjau į svetainę šią nuotrauką iš tėvų albumo. O juk prieš mėnesį jau norėjau ištrinti, kaip ištryniau šalia jos buvusią nuotraukėlę, kurioje aš gulėjau vežimėlyje, o mama (dar gyva) ir krikštamotė (jau seniai Anapilyje) stovėjo parugėje, gal net ten, kur dabar auga ąžuoliukai, pasodinti Pabaisko mūšio lauke... Ir mane stabdė kažkokia nuojauta, kad nereikia kol kas jos trinti...Ir nuojauta neapgavo. Dabar nuotrauka tartum iš naujo atgimė, kartu su a.a. tėvu, atgulusiu Krasnojarsko krašte ir su krikštamote, besiilsinčia, ačiū Dievui, gimtojoje šalyje.
Džiugina, kad išliks ir kai kurių mano bičiulių parašai po nuotrauką, kad juos perskaitys ir kiti, o ne tik aš ir mano šeimos nariai.
Dar kartą nuoširdžiai dėkoju, mielas Pranai - Pelėda, už šią nuostabią staigmeną Visų Šventųjų dieną. Būkit ilgai ilgai drūtas ir laimingas, kiek gali būti laimingas senatvės keliais keliaujantis žmogus, ne jaunėjantis, bet galintis sutverti gerą ir nuostabią mergelę Astę.

galima butu dar daug minciu palikti po siuo kuriniu, taciau nesinoretu jo (per didelemis kalbomis) supaprastinti. :)) Sia diena jis tiesiog privercia suvokti ir priimti dar kitaip.

gilus iprasminimas... paveike labai, tarsi pasibeldimas is ten i cia ir atvirksciai. Tarsi neimanomas kontaktas vakar- siandien ir, dziaugiuosi siuo kuriniu- duoda sveikatos rytojui....