Kaip nepasiklysti pereinant iš šio pasaulio į neregimąjį
čia panašiai kaip einant į operą
reikia sekti paskui lėtai slenkančią vėlių minią
skaičiuoti laiptelius
mintyse lenkti nukirstus pirštus
svarbu nenuslysti ir nenukristi į praeitį
Mano vaikystės namuose aidèjo riksmai ir prakeiksmai
raudos ir krykštavimai
kryželių formos mėlynės
atsiprašymai ir atsižadėjimai
žegnojimai laiminant ir prakeikiant
išplėšiant senų knygų puslapius
knygų kurias patys rašė ir patys rišo

Dabar jie tušti
niekas neberiša puslapių
juose karaliauja vèjai ir šnabždesiai
tylomis juda šešėliai
atsargiai
stengdamiesi neužkliudyti daiktų
nenumesti ant stalo gulinčių apdulkèjusių knygų
ar kampe paliktos seniai nebešluojančios šluotos

čia nebesijaučia skausmingo speigo
rankos nutirpusios iki baltumo
kramtant nagus nugraužtos visos gyslos ir kaulai
pro stogą į lopšius nebekrenta sniegas

čia nestatomi paminklai mirusiesiems
apie juos paprasčiausiai nešnekama
vakarais namuose jų – daugiau nei gyvųjų
lubose baigia ištrupėti
paskutinès vaikystèje skaičiuotos žvaigždès
seni vaikų lopšiai prigrūsti sniego ir suplėšytų natų puslapių
pianinas vis dar stovi šalimais
pilnas senų skudurų ir neišrištų disonansų
nešvarių harmonijų ir smurto
pelių apgraužtų etiudų

muzika skamba tik vidurnakčiais
grojamas tik Šopenas ir Mocartas
klavišai atšoka ne iš karto
todėl muzika iš tolo skamba kaip gaudesys
iš arti kaip verksmas
muzika kažkada raminusi nerimą
dabar pati jį sukelia
aitrina žaizdas ir bando prikelti seniai mirusius pojūčius

Dieve Iš kur čia tiek žalios akyse
nejaugi čia vėl vasara
nejaugi aš dangui
čia gi pragaras