Demono vaikas III-15
Šeštas skyrius. Aiškėjanti tiesa
Įsitikinusi, kad susidėjo viską, ko reikia, Ravena sandariai užsegė kuprinę ir uždariusi savo kambario duris nusileido į pirmą aukštą, kur jos laukė Lina. Pataisiusi jos tobulai juodos suknelės apykaklę, moteris padėjo apsirengti paltą, o tuo metu nuo laiptų nusileido ir Agnesė. Atsisveikinusios su mama, mergaitės išėjo pro duris ir kartu patraukė snieguotu keliu į mokyklą.
– Pastebėjau, kad pastaruoju metu tu daug linksmesnė, – prakalbo Agnesė. – Gal grįžo tavo galios?
– Kelis mėnesius praleidau gailėdama savęs, galios taip greitai negrįš, bet štai, pažiūrėk, – šyptelėjusi ji nusitraukė pirštinę ir ištiesė į viršų delną. Virš jo pūptelėjo nedidelė liepsnelė.
– Tai juk nuostabu! – apsidžiaugė mergaitė. – Be to, tau pasisekė, gali bet kada pasišildyti, kai tau šalta.
– Galios ne žaislas, – vėl paslėpdama ranką pirštinėje rimtai ištarė ji. – Jeigu per dažnai jas naudosi, išeikvosi savo magišką energiją ir nusilpsi.
– Taip, žinoma, – atsiduso iš apmaudo Agnesė. – Bet tu vis dar nepasakei, kodėl esi linksmesnė. Nejaugi jau susitaikei su savo mama?
– Dar ne, nesu pasiruošusi su ja susitikti. Kol kas. Jaučiuosi geriau, nes sužinojau, kad mano geriausias draugas gyvas.
– Neptūnas? – kilstelėjo antakius mergaitė.
– Taip, jis. Prisimeni, pasakojau, kad žuvo, gindamas mano seserį, bet jis tik apsimetė mirusiu, nes norėjo atsikratyti mano tėvo ir netrukdomas pabėgti iš tvirtovės.
– Iš kur taip gerai žinai?
– Prieš kelias dienas jis susisiekė su manimi per sapnus. Suprantu, kad tau tai skamba neįtikėtinai, bet tai tiesa.
– O tu tikra, kad tai nebuvo tik sapnas?
Prieš atsakydama Ravena pažvelgė į savo rankas, aiškiai jusdama venomis tekančią Neptūno energiją.
– Ne, tai nebuvo paprasčiausias sapnas. Jeigu nori, gali manimi netikėti, bet aš žinau, ką mačiau.
– Gerai, nesakau, kad netikiu. Dabar jau žinau, kad aplink mus pilna daugybė neįprastų dalykų, tiesiog nenoriu, kad nusiviltum.
– Džiaugiuosi, kad aš tau vis dar rūpiu.
– Žinoma, net jei nesame tikros seserys, tai visai nesvarbu.
Toliau mergaitės ėjo visiškai tylėdamos. Užpustyti keliai per tas kelias dienas, kol Ravena sirgo, apsiklojo tik dar storesniu sniego sluoksniu. Sniego buvo tiek daug, jog atrodė, kad jis niekada neištirps ir žiemai niekada nebus galo. Apie tai galvodama, Ravena nė nepajuto, kaip pasiekė mokyklą ir kirto tvoros vartelius. Įėjimą gražino sena, bet vis dar puikiai atrodanti romėnų deivės Minervos statula. Ji stovėjo iškėlusi galvą, vienoje rankoje spausdama ietį, o kita prie savęs glausdama apvalų skydą, banguotos stolos klostės uždengė grakščias jos kojas, pritvirtintas prie aukštos platformos nišoje. Kad ir kiek kartų mergaitė ją matė, niekaip negalėjo atplėšti akių, tačiau dabar viskas buvo šiek tiek kitaip. Žvelgdama į Minervą, ji bandė įsivaizduoti dievus, kurie sukūrė visatą, nors niekada nebuvo jų mačiusi.
– Na, tada iki, susitiksime po pamokų, – bėgdama pro duris atsisveikino Agnesė, jos ilgi ugniniai plaukai, kyšantys iš po kepurės, draikėsi į visas puses.
Ravena dar minutėlę žiūrėjo į pranykstančią jos figūrą, bet tuoj pat atsitokėjusi nubėgo į savo klasę, iš kurios išėjo tik per pietų pertrauką, trunkančią visą pusvalandį. Kol kiti vaikai bėgo pietauti ar į kiemą pasimėtyti sniegu, mergaitė atsisėdo ant plačios palangės ir įniko į knygą.
– Patinka skaityti, ar ne?
Mergaitė apsigręžė ir pamačiusi pažįstamą veidą plačiai nusišypsojo.
– Anete! – apsidžiaugusi ji nušoko nuo palangės ir stipriai ją apkabino. – Kaip smagu tave čia matyti!
– Man taip pat, – mergina tvirtai priglaudė ją prie savęs. – Jau maniau, kad daugiau niekada tavęs nepamatysiu.
– O aš maniau, kad persikėlei gyventi į Vandenų Karalystę kartu su savo tėvais ir daugiau nebegrįši į šią mokyklą.
– Taip, tu teisi, persikėlėme kitur, bet mano tėvas moka teleportuotis, todėl galiu lankyti tą pačią mokyklą.
– O ar nesakei, kad jus kažkas persekioja? – sunerimusi mergaitė atsitraukė nuo draugės. – Argi tau nepavojinga čia būti?
– Ne, mama sakė, kad persekiotojas gviešiasi tik tų, kurie turi galių, o tai reiškia, kad mano tėvo, sesers ir brolio. Mes su mama neturime jokių galių, todėl mums negresia joks pavojus, galiu laisvai vaikščioti šio kaimelio gatvėmis.
– Bet kas tai per žmogus, kuris jus persekioja? Ar tėvai tau pasakojo daugiau?
Giliai atsidususi, Anetė atsirėmė į palangę. Ravena ėmė tik dar labiau nerimauti, bet netrukus ji prabilo:
– Tas niekšas, kuris mus persekioja... jis net ne žmogus, o demonas.
– Demonas? – nejučia aiktelėjo mergaitė. – O negali būti mano tėvas?
– Jeigu būtų jis, tikrai tai žinočiau. Be to, ko Tasdarui galėtų reikėti iš mūsų? Mes nė kiek nesame su juo susiję ir niekada nebandėme žlugdyti jo planų.
– Taip, tu teisi, – susimąsčiusi pritarė ji. – Jis nepersekiotų žmonių vien dėl to, kad jie yra Ypatingieji, jam tai nerūpi.
– Nujaučiu, kad tėvai nuo manęs kažką slepia. Galbūt jie padarė kažką blogo, kas supykdė tą demoną, dėl to dabar negali jo atsikratyti, – stengdamasi neverkti, Anetė papurtė galvą. – Žinau, neturėčiau taip blogai galvoti apie savo tėvus, bet kodėl jie negali pasakyti? Slėpdami tiesą jie nuo pavojų nepabėgs.
Ravena sutrikusi ir nusiminusi nežinojo, ką daugiau bepridurti, tiesiog stovėjo ir tiek.
– Atleisk, neturėčiau gadinti tau nuotaikos, neabejoju, kad viskas susitvarkys, – per prievartą šyptelėjo mergina. – Gal norėtum kada pas mus užsukti? Gal per Kalėdas? Susipažintum su mano tėvais, kartu pavakarieniautume.
Mergaitė puikiai suprato, kad ji tik bandė pakeisti temą, bet neprieštaraudama sutiko ir atsistojo šalia jos. Buvo visai pamiršusi, kad Kalėdos vos už trijų dienų. Jau gruodžio pabaiga, praeis dar du mėnesiai ir jai sueis vienuolika metų, o tai reiškė artėjančią Pranašystę...
– Kas negerai? – pastebėjusi nerimą jos veide paklausė Anetė. – Jeigu nenori ar negali...
– Ne, viskas gerai, galvojau visai apie kitus dalykus, žinoma, kad galėsiu ateiti.
– Gerai, tada nupirksiu tau dovaną, – pralinksmėjo ji. – Beje, o kodėl pati vis dar Žemėje? Maniau, kad būsi Azryate, nes ir šiaip prieš tai tavęs nesutikau.
– Neišeidavau iš klasės, – sumurmėjo ji. – Buvo sunkus laikotarpis, bet dabar jaučiuosi daug geriau, gali dėl manęs nesijaudinti. Dar kurį laiką pagyvensiu pas savo netikrą mamą, bet kai grįšiu į Azryatą, būtinai su tavimi atsisveikinsiu.
– Tai reiškia, kad daugiau nebebus galimybės susitikti?
– Galbūt bus, o gal ir ne, būtent dėl to ir noriu atsisveikinti, ko man nepavyko padaryti su Felicija, – prisiminus ją, mergaitės ranka automatiškai pakilo prie prisegtos ant kaklo grandinėlės.
– Nenusimink, galbūt dar ne viskas prarasta, – vos matomai šyptelėjo Anetė. – Dar nežinome, ar tai tiesa, bet gali būti, kad Felicija gyva.
– Tikrai? – Ravena apstulbusi net pašoko iš vietos. – Felicija gyva?!
– Kaip jau sakiau, dar nėra aišku, bet tu juk nematei jos mirštančios, ar ne?
– Ne, nemačiau, Felicija man liepė bėgti, o pati liko degančiame vasarnamyje. Po to ji pas mane nebegrįžo, todėl pamaniau, kad žuvo...
– Galbūt ji tik norėjo tave apsaugoti, dėl to ir nebegrįžo, juk Rodžeris persekiojo jus abi.
– Dabar, kai pagalvoju, atrodo visai logiška.
– Mes su tėvais bandome ją rasti. Felicija taip pat yra Ypatingoji, tik dar nemoka tobulai naudotis savo galiomis, todėl anksčiau ar vėliau ją pajusime.
– Palauk, Felicija Ypatingoji? – apstulbo mergaitė. – Tuomet kodėl man niekada to nepasakė?
– Ji tik norėjo gyventi ramų gyvenimą, bet taip jau susiklostė, kad ją pradėjo persekioti Rodžeris ir jo bendrininkai. Felicija nenorėjo, kad jie sužinotų apie jos galias, greičiausiai dėl to nieko nepasakė ir tau.
– Suprantu. Jeigu pavyks ją rasti, iškart pranešk man. Noriu padėkoti Fijai už tai, kad man padėjo.
Pasigirdo skambutis į pamoką. Ravena atsisveikino su Anete ir spausdama prie savęs knygą grįžo į klasę, kurią paliko tik pasibaigus visoms pamokoms. Koridorius buvo prigužėjęs mokinių ir nebuvo lengva praeiti, bet ji neskubėjo, vis galvodama apie tai, ką pasakė draugė. Felicija gyva, tokia pat gyva kaip Neptūnas, ir gali bet kada sugrįžti, argi ne nuostabi žinia? Galbūt viskas po truputį grįš į senas vėžes ir bent jau tuos likusius savo gyvenimo metus ji praleis be jokio sąžinės graužimo, kad galėjo padėti tam, kam nepadėjo.
– Ravena? – staiga pasigirdo balsas, ir atitokusi nuo minčių ji pažvelgė tiesiai į duris. Prie jų stovėjo Agnesė ir plačiai šypsojosi. – Ko tokia susimąsčiusi? Geriau eikime namo, kol mama nepradėjo jaudintis.
Nieko nesakydama mergaitė nusekė jai iš paskos. Kol jos ėjo, Agnesė visą laiką apie kažką kalbėjo, bet Ravenos dėmesys buvo sutelktas kitur.
– O tau neatrodo keista? – pertraukdama ją netikėtai paklausė jaunėlė.
– Ką turi omenyje? – sutrikusi ji net stabtelėjo, kaktoje įsirėžė gili raukšlė.
– Ar tau ne keista, kad pastaruoju metu taip ramu? Per visą tą laiką mano tėvas nė karto nebuvo čia pasirodęs, nors maniau, kad neduos ramybės ir bandys mane įtikinti prie jo prisijungti.
– O tai gerai ar blogai?
– Nežinau, galbūt jis kažką planuoja, dėl to ir nesirodo. Bijau, kad per mane jums su mama gali kas nors nutikti.
– Mama žinojo, į kokius pavojus gali įsivelti, bet vis tiek priėmė tave į mūsų namus dar tada, kai buvai kūdikis, o tai reiškia, kad yra kur kas stipresnė nei manai, tad nėra dėl ko nerimauti.
– Tu teisi, tikriausiai per daug viską apgalvoju. Turėčiau bent šiek tiek atsipalaiduoti.
– Tuomet gal norėtum pačiuožinėti nuo kalno?
– Taip, žinoma, kodėl gi ne?
Agnesė džiūgaudama paspartino žingsnį, o Ravena dar akimirkai nukreipė akis į dangų ir susigūžė nuo staiga papūtusio žvarbaus vėjo.