Rožele mano, per vėlai
Žiedą aukštai iškėlei.
Žydėt norėjai raudonai,
Tik va žiema artėja.
 
Uždėjo tau kepurę baltą,
Bet ji tokia šalta.
Nebeišskleist žiedo sugelto,
Pakando jį šalna.
 
O tu graži, lyg pasipuošus
Sniego lengva skraiste.
Tik nežydėti tau snieguotai,
Tu vasaros dukra.
 
Dabar užmik šakas nuleidus,
Miegok ilgai ilgai,
Kol vėl priglus prie žalio veido
Saulutės spinduliai.