O šventas žmogiškas silpnume,
Tu daugel kartų mus aplankai,
Tai vaikiškumas, tai ir naivumas,
Tai neteisybos neišsipildę pažadai.
 
Kai negali sustoti, jėgas atgauti,
Kai siaučia audros, nerimas širdy,
Gali lengvai įžeisti, po to atgailauti,
Bet žodžius nunešė jau vėjai keturi.
 
Neišsigąskim savojo silpnumo,
Jisai juk žmogiškos prigimties,
Kai viską pamatuoji per atstumą,
Toks menkas kontekste dabarties.