Demono vaikas III-14
Ravena buvo panirusi į gilų miegą, tačiau šis miegas atrodė kitoks nei įprastai. Ji žinojo, kad bet kurią minutę galvoje iškils įvairūs vaizdai iš sapnų, bet aplinkui nieko negalėjo matyti, tik tamsą. Pajudėti nedrįso, nes nenorėjo nutraukti šios keistos nesvarumo būsenos, kurioje jautėsi pernelyg gerai. Geriau nei gerai, nors visiškai nesuprato kodėl, pastarųjų dienų įvykiai tikrai neturėjo tam įtakos. Tačiau ši vieta... atrodė be galo pažįstama, joje tvyrojo kažkokia energija, kurią jai jau teko justi anksčiau.
– Ravena... – staiga toje mirtinoje tyloje pasigirdo vos girdimas kuždesys.
Mergaitės širdis stipriai sutuksėjo iš jaudulio. Tas balsas... Ne, jai tik pasigirdo, negali būti, kad...
– Ravena, prašau, atsimerk.
Ji nė pati nesuprato, kad visą tą laiką buvo užsimerkusi, bet tas balsas atrodė toks kviečiantis ir toks nuoširdus, kad negalėjo atsispirti ir iš lėto pramerkė akis. Aplink ją vis dar tvyrojo tamsa, ji jautėsi, tarsi kabėtų milžiniškoje beorėje erdvėje. Po kojomis nejuto jokio pagrindo, bet dėl neaiškios priežasties nebijojo, nes jautėsi lengva kaip plunksnelė, kad panorėjusi skristų.
– Ravena, štai čia, pažvelk.
Tas pats pažįstamas balsas prižadino ją iš sąstingio. Ravena staigiai apsigręžė jo pusėn ir net aiktelėjo iš nuostabos. Nuo apačios į viršų kilo daugybė mėlynai švytinčių drugelių. Mergaitė susižavėjusi stebėjo, kaip iš lėto retėdami jie atidengė priešais ją stovinčią žmogaus figūrą. Kuo ilgiau žiūrėjo, tuo daugiau matė bruožų: tamsiai mėlynos akys švelniame, dar vaikiškame veide, varno juodumo plaukai, vos besišypsančios lūpos ir vėjo plaikstomas ilgas apsiaustas. Mergaitės akyse nejučia susikaupė džiaugsmo ašaros.
– Neptūnai? – nedrąsiai ištarė ji. Ne, tai tik sapnas, ji neturėtų džiaugtis jį išvydusi. Neptūnas netikras, jei bandys jį paliesti, jis išnyks tarsi vėjo pustomas smėlis.
– Viskas gerai, jeigu nori, gali prieiti, aš niekur nedingsiu.
Raveną kurį laiką draskė abejonės. Ji taip troško jį apkabinti, suprasti, kad jis tikras, bet bijojo vėl būti įskaudinta, bijojo, kad jis išnyks jai tarp pirštų lygiai taip pat, kaip jos apgailėtinai sumautas gyvenimas.
– Nebijok, net jei aš mirsiu, mano siela visada bus su tavimi. Juk tu to nori, tiesa?
Neptūnas vis dar šypsodamasis ištiesė ranką. Mergaitė šiek tiek abejodama žiūrėjo į draugą. Jis atrodė toks neapsakomai tikras, kad jai suspaudė širdį. Iš lėto ištiesė ranką, norėdama pačiupti jo, bet dar luktelėjo kelias sekundes, bandė pajusti šilumą. Jų pirštai jau buvo taip arti, dar truputį, ir delnai pagaliau susiglaudė. Ravena galėjo prisiekti, kad Neptūnas gyvas, kad aiškiai jaučia jo venomis tekantį kraują, tolygų kvėpavimą ir širdies plakimą, ir jos skruostais ėmė ristis ašaros.
– Matai? Sakiau, kad viskas bus gerai.
Jis tik dar plačiau nusišypsojo. Staiga po kojomis sukilo stipri vėjo banga. Mergaitė iš nuostabos vos nesuriko, bet berniukas tvirtai ją nutvėrė. Tuo metu Ravena suprato esanti nebe juodoje erdvėje. Jie skriejo tarp gausybės pūkinių debesų, o apačioje buvo matyti aukšti kalnai, plačiašakiai medžiai ir čiurlenančios upės. Atrodė, kad aplinkui nebuvo jokios gyvybės, tik jie du. Ravenai buvo taip gera, jog ji norėjo taip skristi amžinai, kad tik galėtų pabūti su Neptūnu.
– Kur mes keliaujame? – paklausė ji, nors per švilpiantį vėją negalėjo girdėti net savo pačios balso, kaipgi ją išgirs draugas?
– Pamatysi, – nekrutindamas lūpų ištarė jis. – Tikiuosi, tau tai patiks.
Ravena suprato – jis bendravo su ja telepatiškai, žodžių nė nereikėjo, kad išgirstų. Todėl toliau jie keliavo tylėdami. Mergaitė vis labiau nekantravo, norėdama sužinoti, ką jis planuoja daryti toliau ir kodėl su ja susisiekė, juk priežastis tikrai turėjo būti.
– Štai čia, – galiausiai prakalbo Neptūnas. – Trumpam užsimerk.
Ravena pakluso, ir vos tik akių vokai uždengė paskutinį šviesos spindulį, pasijuto besileidžianti žemyn. Šiek tiek apėmė baimė, kad negalėdama susivaldyti stipriai trenksis į žemę, bet Neptūnas visą laiką buvo šalia ir laikė jos ranką. Ji pasikliovė juo ir leidosi lydima, tuo pačiu slysdama į visišką nežinią. Bet žinoti, kur jie keliavo, neatrodė būtina, kol jis buvo šalia, juk jokiu būdu negalėtų jos nuskriausti, tiesa? Jie buvo geriausi draugai, ir to niekas niekada nepakeis.
Po kelių minučių leidimasis žemyn sulėtėjo ir mergaitė pagaliau pajuto po kojomis pagrindą. Švelnus vėjas kedeno jos plaukus, o nosis pagavo pažįstamą gėlių aromatą.
– Dabar gali atsimerkti, – paleisdamas jos ranką prakalbo Neptūnas.
Ravena dar kelias sekundes stovėjo sustingusi, mėgaudamasi vėju ir žolės šnaresiu, o kai galiausiai sugebėjo padaryti tai, ką jis liepė, pro pusiau pravertas lūpas išsiveržė garsi aimana, sudrumsdama aplinkui tvyrančią idilę. Jie su Neptūnu stovėjo viduryje milžiniško levandų lauko. Kur tik akys užmatė, lengvai judinamos silpno vasaros vėjelio, lingavo vien kelius siekiančios purpurinės galvos. Mergaitė tarp jų pasijuto tokia maža, tokia menka, tačiau jausmas buvo neapsakomas. Jau seniai žinojo, kad pasaulis didelis, pilnas gausybės nuostabių dalykų, ir jos akyse eilinį kartą susikaupė ašaros. Kaipgi ji bus kalta dėl to, kad visa tai kada nors išnyks? Tai atrodė taip neįtikėtinai skaudu...
– Patinka, ar ne? – šyptelėjo Neptūnas, o ji tik linktelėjo. – Tavo plaukai visuomet kvepia levandomis, pamaniau, kad labai jas mėgsti. Eime, negi čia stovėsime?
Berniukas mostelėjo ranka ir neskubėdamas patraukė per lauką. Horizonte buvo matyti jau besileidžianti saulė, kurios dėka dangus nusidažė įvairiais raudonais atspalviais. Jie ėjo visiškai tylėdami, atrodė, kad tai tęsis visą amžinybę, bet tada Ravena tolumoje išvydo vieną vienintelį medį saulės nuauksinta viršūne. Neptūnas paspartino žingsnį, o draugė ėjo iš paskos ir bandė atspėti, apie ką jis galvoja, ar mėgaujasi šia akimirka, ar taip pat, kaip ji, nori amžiams pasinerti į šį rojaus kampelį, šią pasaulio užmirštą vietą.
Ir štai, pagaliau jie sustojo. Medis, prie kurio jie buvo, atrodė didžiulis, jo storas apsamanojęs kamienas šakojosi į septynias dalis ir formavo įspūdingą skėčio formos lają, apaugusią plačiais delno dydžio lapais. Ravenai į veidą plūstelėjo kiek stipresnė vėjo banga, ji pakėlė ranką, už ausies užkišdama tobulai lygių plaukų sruogą, ir tik dabar pastebėjo esanti su balta iki kelių suknele, taip pat banguojančia nuo vėjo. Na žinoma, juk sapnuose vasara gali būti kada panorėjusi, nesvarbu, kad realybėje siautėja žiemos.
– Nori, įkelsiu tave į medį? – pakreipdamas galvą į ją paklausė Neptūnas ir nelaukęs atsakymo staiga atsidūrė jai už nugaros. Mergaitė pajuto, kaip jo ranka apsivijo jos liemenį, ir be jokių pastangų jie vėl atsiplėšė nuo žemės. Netrukus berniukas įsitvėrė šakos, prisitraukė arčiau, atsargiai pasodino ant jos draugę ir pats įsitaisė šalia. Iš viršaus jie galėjo labai aiškiai matyti saulėlydį ir paskutinių spindulių šildomą levandų lauką. Ravena turėjo tiek daug klausimų, bet nenorėjo sudrumsti šios ramybės, bijojo, kad jai prakalbus ši vieta išnyks kaip dūmas, todėl tiesiog mėgavosi draugija. Greičiausiai neištvertų, jei tektų čia būti vienai.
– Ravena? – nedrąsiai nutraukė jos apmąstymus švelnus Neptūno balsas.
– Kas? – nenorėdama nukristi, ji įsitvėrė storesnės šakos, ir dabar visas jos kūnas skendo ryškiai žaliuose lapuose.
– Ar žinai, kodėl tave čia pasikviečiau? Ar žinai, kad visa tai nėra tik gražus sapnas?
Ji tik liūdnai šyptelėjo ir pažvelgė į savo ore maskatuojančias kojas, nuleistas per šiurkščia stora žieve apaugusią šaką.
– Ravena, tu esi čia, nes aš noriu, kad grįžtum.
– Grįžčiau kur? – sutrikusi ji pakėlė akis į draugą. Negalėjo nuspėti jo ketinimų, nors taip siaubingai troško viską suprasti iš žvilgsnio.
– Noriu, kad sugrįžtų tikroji Ravena, – žvelgdamas į žemę galiausiai prisipažino jis. – Ta, kuri kovojo už tai, kas jai brangu, ta, kuri nepasidavė įveikiama liūdesio.
– Iš kur žinai, kad aš liūdžiu? Tavęs nebuvo šalia, kai mama manęs atsisakė, tavęs nebuvo net tada, kai maldavau, kad grįžtum, tad kodėl būtent dabar?
– Tu... ant manęs pyksti?
– Ne. Visą tą laiką maniau, kad tu miręs, bet tada tu man parodei ženklą, kad esi gyvas. Aš turėjau vilties, kad sugrįši, laukiau visus tuos mėnesius, o tu vis nesirodei. Pamaniau, kad suklydau ir ne taip supratau ženklą, bet dabar tu čia ir nebežinau, ar man džiaugtis, nes galbūt tu ir vėl...
– Tu teisi, – pertraukė ją berniukas. – Aš nebuvau su tavimi, kai tau manęs reikėjo labiausiai, bet tada buvau sunkiai sužeistas ir gulėjau komoje, o dabar išties tave paliksiu. Bet patikėk, kada nors mes ir vėl susitiksime. Kada nors, kai atliksiu tai, ką jau seniai privalėjau.
– Bet kodėl negali grįžti dabar?
– Atleisk, kol kas tai paslaptis. Jeigu būtų mano valia, dabar čiuožinėtume slidėmis nuo kalno, bet aš nesu tiesiog vaikas, kuris neturi rimtų įsipareigojimų, – sugniaužė kumščius jis. – Mane čia pasiuntė deivė Fantazija. Ji norėjo, kad pasikalbėčiau su tavimi.
– Bet kodėl? – sutriko ji.
– Fantazija nori, kad daugiau nebeliūdėtum, kad pagaliau sukauptum ryžtą gyventi toliau. Tavęs dar laukia daugybė išbandymų, nejaugi leisiesi būti įveikiama ir sugniuždyta dėl to, kas tavęs laukia ateityje?
– Tu visą laiką žinojai Pranašystę, ar ne? Mama sakė, kad negalėjai pats man visko papasakoti, nes ji norėjo tai padaryti pati. Tik kaip tau pavyko išlaikyti tokią siaubingą paslaptį?
– Buvo labai sunku, bet kitaip negalėjau, privalėjau tylėti. Patikėk, man skaudu lygiai taip pat, kaip ir tau, bet tu gali kur kas daugiau, tu gali bandyti kovoti, įvaldyti savo galias, kad įveiktum Tasdarą. Ir jei vis dėlto... jei vis dėlto nepavyktų, argi nebūtų lengviau žinoti, kad darei viską, kas įmanoma, o ne tiesiog pasidavei?
Ravena susimąsčiusi nužvelgė tolius. Saulė jau buvo prie pat horizonto ir nebešildė taip stipriai, kaip prieš tai.
– Patikėk, aš pažadėjau sau, kad kovosiu, bet kas iš to, jei tai liks tik tuščiais pažadais? Aš tik bandau apgauti save, kai iš tiesų net negaliu išsikviesti savo galių. Pasakyk man, kaip turėčiau tikėti, kad įveiksiu savo tėvą, kai net nesugebu apsaugoti savęs?
– Ne, Ravena, tu nesupranti. Tavo galios dingo būtent dėl to, kad negali pasitikėti savimi. Tikėk savo galiomis, tikėk, kad gali viską, ir tada pamatysi, kokia stipri gali būti.
– Tikrai? – mergaitė šiek tiek abejodama nužvelgė draugą. – Tikrai sakai tiesą?
– Taip, aš nemeluoju, nejau manai, kad galėčiau tave kaip nors nuskriausti?
Ravena tik trumpai šyptelėjo. Neptūnas prisislinko arčiau ir priglaudė galvą jai prie peties. Valandėlę jie taip ir sėdėjo, mėgaudamiesi vienas kito artumu ir stebėdami, kaip iš lėto kartu su saule nyksta ir laikas.
– Žinai ką? – staiga prakalbo berniukas. – Gal norėtum su manimi sudaryti ryšį?
– Kokį ryšį? – nė nepažvelgdama į jį tingiai paklausė Ravena.
– Ryšį tarp mūsų. Ypatingieji turi tokį gebėjimą, kaip sumaišyti dalį savo energijos. Mes lyg ir padarėme kažką panašaus Senuosiuose Atakanos požemiuose, bet turime tiek mažai vienas kito energijos, kad ryšys nelabai veikia.
– O kaip jis veikia? – susidomėjusi ji pagaliau pažvelgė į draugą.
– Na, pavyzdžiui, mes sumaišome savo energijas ir galime justi vienas kito emocijas. Nesvarbu, jei esame atskirti milijono mylių, žinome, ką vienas kitam jaučiame, argi ne šaunu?
– Ir tu nori tą ryšį turėti būtent su manimi?
– Taip, nes tu esi man labai svarbi, – nuraudo Neptūnas. – Aišku, tik tada, jeigu ir tu nori.
– Žinoma noriu, kodėl turėčiau nenorėti?
Berniukas tik dar labiau išraudo ir atsitraukęs nuo draugės ėmė žvelgti kažkur į tolius.
– Nes tas ryšys reiškia daugiau nei draugystę. Jeigu jį sudarysime, pripažinsime vienas kitam meilę ir ištikimybę.
Ravena žaviai nusijuokė ir nusisuko nuo draugo. Tamsios plaukų gijos tarsi užuolaida uždengė jos veidą.
– Bet mes dar per jauni, kad žinotume, ar vienas kitą mylime. Aš net nežinau, kas ta meilė.
– O ar būtina žinoti, kad manimi pasikliautum? Svarbiausia, kad tokiu būdu galėtum būti arčiau manęs, argi ne taip?
– Tik ar įmanoma tą ryšį kada nors nutraukti?
– Ne, ryšys nenutrūkstamas, todėl noriu, kad gerai apgalvotum. Nepyksiu, jei nesutiksi, vis dėlto, mes tik... draugai.
Ravena minutėlę tylėjo, bandydama įsigilinti į tai, ką pasakė draugas. Jai ant veido mirgėjo vos vos virpančių medžių lapų šešėliai.
– Aš sutinku. Juk galime sukurti savas taisykles ir padaryti tai dėl draugystės, o ne dėl meilės, tiesa? – menkai šyptelėjo ji, bet tuoj pat nusiminusi panarino galvą. – Tik neturėdama galių negalėsiu perduoti tau savo energijos...
– Nieko tokio, aš pats galiu ją paimti.
Jis ištiesė delną į Ravenos pusę. Mergaitė nedvejodama ištiesė savąjį, ir vos jie susilietė, iš jų pasklido švelni melsva šviesa. Ravena juto po visą kūną pasklindančią malonią šilumą, kuri neįprastai ramino, ji netgi pasijuto įgavusi naujų jėgų.
– Užteks, – patraukė ranką Neptūnas. – Nenoriu visiškai susikeisti energijomis, kas žino, kas tada nutiktų?
Ravena nieko nesakydama pažvelgė sau į delnus. Jautėsi laiminga, kad sudarė ryšį su geriausiu savo draugu. Dar neturėjo nė vieno, su kuriuo taip artimai bendrautų, dėl to buvo skaudu žinoti, kad jau visai greitai teks išsiskirti.
– Neliūdėk, kartais užsuksiu į tavo sapnus, – tai pajutęs pratarė Neptūnas. – O man išties jau metas, saulė beveik nusileidusi.
Ir iš tikrųjų, kai Ravena pažvelgė į dangų, jis jau buvo beveik juodas, kaipgi nepastebėjo anksčiau?
– Tu gali įlįsti į sapnus ir juos kontroliuoti?
– Kaip ir, – gūžtelėjo pečiais berniukas ir nušoko nuo medžio šakos.
Mergaitė taip pat nusileido. Minutėlę jie stovėjo vienas šalia kito. Vos menki spindulėliai buvo matyti horizonte, ir Ravena žinojo, kad jau laikas.
– Neptūnai, ar galiu tave apkabinti? – netikėtai paklausė ji.
– Žinoma, bet kada.
Jis plačiai išskėtė rankas, priimdamas ją į jaukų glėbį. Jie abu šypsojosi, mėgaudamiesi paskutinėmis šio sapno akimirkomis, nors žinojo, kad tai dar ne pabaiga.
– Žinai, Neptūnai, – vos tvardydama ašaras kalbėjo Ravena, – tu buvai teisus, aš neturėčiau pasiduoti liūdesiui, turėčiau kovoti dėl to, kas man brangu, o tai reiškia, kad ir dėl tavęs. Kai kitą kartą susitiksime, aš būsiu stipresnė ir daugiau nebeverksiu. Aš labai labai atsiprašau, kad buvau tokia silpna, kad savo liūdesiu skaudinau ne tik tave, bet ir visus kitus, kurie bandė man padėti.
– Nėra už ką atsiprašinėti, – su šypsena veide sukuždėjo jis. – Džiaugiuosi, kad pagaliau supratai, ką tau geriausia daryti. Iki susitikimo, Ravena, visada prisiminsiu šią dieną.
– Aš irgi, – sukūkčiojo ji, jusdama, kaip jis paleidžia ją iš glėbio, kol galiausiai jos rankose jo daugiau nebeliko. Dabar ji vienut vienutėlė stovėjo visiškoje tamsoje.