Ravena ir vėl visą rytą praleido lovoje. Kelis kartus ji dar pabandė valgyti Linos paliktų blynų, bet vos paimdavo kąsnį į burną, iškart pasidarydavo bloga. Maistas atrodė beskonis, nors ji puikiai žinojo, kad realybėje taip nėra, dėl to buvo kalta jos liga. Tikriausiai susirgo, nes įkrito į ledinį vandenį ir vos nemirė nuo hipotermijos. Prisiminus tai, visą kūną nukrėtė šiurpas. Ne, kad ir kaip buvo sunku, Ravena nenorėjo mirti, juk pažadėjo sau, kad kovos dėl savo gyvybės, nepasiduos Tasdarui ir pabandys pakeisti savo likimą, kitaip pražus visas pasaulis. Ji privalėjo bent jau pasistengti dėl kitų. Nė vienas žmogus nebuvo kaltas dėl to, kas jų visų laukia, nė vienas nenusipelnė mirti.

Mergaitei tai atrodė be galo altruistiška, juk galėjo apie kitus tiesiog negalvoti, tad vis dėlto kodėl po tokių minčių buvo taip sunku sugrįžti į normalias vėžes? Kodėl nesilaikė savo pažado ir užuot kovojusi nusprendė nesinaudoti savo galiomis ir galbūt prarado jas visam laikui? Tai juk visiškai nepanašu į ją, ypač kai kovojo dėl savo mamos laisvės ir leidosi į sunkų žygį, nepaisydama jai gresiančių pavojų.

Ašaros užspaudė gerklę prisiminus, kaip norėjo, kad tos galios niekada nebūtų egzistavusios, o kai noras išsipildė, ji siaubingai dėl to gailėjosi. Kaipgi galės apsiginti nuo Tasdaro ir apginti kitus, būdama tokia silpna? Bet iš kur galėjo žinoti, kad tas noras išsipildys? O gal tai laikina, kaip ir spėjo Lina? Gal dar ne per vėlu savo galias atgauti?

Ravena iš lėto ištiesė delną priešais save ir pabandė pajusti savyje bent menkiausią energijos plykstelėjimą. Tačiau nieko neįvyko, tarsi jo nė nebūtų buvę. Blogiausia tai, kad neturėdama galių, ji nesijautė savimi, bet visiškai nežinojo, ką daryti, kad jos grįžtų, juk pokalbis su mama visko stebuklingai nepakeis. O gal?

Mergaitė pakėlė galvą, išgirdusi girgžtelėjusias duris, ir išvydo pro tarpelį išnyrančią Agnesės galvą.

– Kaip jautiesi? – paklausė toji. – Mama sakė tavimi pasirūpinti, gal atnešti pieno su medumi?

– Būtų visai neblogai, vis tiek nieko negaliu valgyti.

Sesuo linktelėjusi tuoj pat pranyko koridoriuje. Ravena pasitaisė pagalvę ir laukdama, kol ji grįš, galvojo apie akimirką, kai susitiks su savo mama. Ir nors labai jos laukė, tuo pačiu bijojo, kad Arela galbūt nenorės jos išklausyti ir joms niekada nepavyks susitaikyti, galbūt teks klauptis prieš ją ant kelių. Nors ne, Arela negalėtų būti tokia žiauri, juk nepaisydama viso patirto skausmo paleido ją į šį pasaulį. Be to, ar būtų verta žemintis, jeigu ji neatleistų? Tokiu atveju kur kas geriau tiesiog išeiti ir daugiau nebegrįžti, bet buvo sunku nuspėti, kas atsitiks, o nieko nedaryti neatrodė pati geriausia išeitis.

Agnesė grįžo į kambarį ir iškart pastebėjo, kokia ji susimąsčiusi, tad nenorėdama trukdyti padėjo padėklą ant stalo ir jau ruošėsi tyliai išeiti.

– Pasilik, – sustabdė ją sesers balsas. – Noriu su tavimi pasikalbėti.

– Apie ką? – susidomėjusi mergaitė prisėdo ant fotelio.

– Apie daug ką. Žinau, kad pastaruoju metu mažai bendravome ir tau skaudu matyti mane šitokią, bet visa tai laikina, nenoriu, kad per daug jaudintumeisi.

– Puikiai viską suprantu. Mama sakė, kad negali naudotis savo galiomis, tau turbūt labai baisu.

– Taip... – nutęsė ji, bet staiga apstulbusi nukreipė akis į ją. – Palauk, tu jau žinai apie Ypatinguosius ir įvairius gebėjimus?

– Vasaros pabaigoje mama man pasakė, kad tavo tėvas demonas, o aš ilgą laiką tuo netikėjau. Bet suprask, kaip galima tikėti kažkuo tokiu, kai visą laiką gyvenau paprastą gyvenimą? – gūžtelėjo pečiais Agnesė. – Vis dėlto, vėliau teko viską priimti kaip tiesą, nes mama man pasakė daugiau. Ji netgi parodė, kaip veikia galios, ir sakė, kad aš taip pat esu nepaprasta, tik dar neatskleidžiau savo gebėjimų, nors įprastai jie pasirodo maždaug tada, kai esi dešimties.

– Oho! – nusistebėjo Ravena, bet netrukus jos veidas surimtėjo. – Tik kodėl tavo galios nepasirodė? Ar tai normalu?

– Mama sakė, kad taip nutinka labai retai, juolab kad man jau dvylika metų, bet tai nėra blogai, galbūt mano galios nėra tokios stiprios, kaip tavo, todėl joms reikia daugiau laiko prabusti.

– Kaip gerai, kad abi esame nepaprastos, – švelniai nusišypsojo mergaitė. – Jeigu mano galios veiktų, galėčiau tave ko nors išmokyti.

– Nereikia, tu ir taip turi, ką veikti, mama pati mane pamokys, nes yra labiau patyrusi nei tu.

– Žinau, kas geriausiai tave išmokytų – mano sesuo Rebeka.

– Tu turi seserį?

– Taip, turiu, bet dabar ji pas mano tėvą, todėl negaliu jūsų supažindinti. Rebeka išmokė manęs nemažai dalykų, todėl esu jai labai dėkinga. Gaila, esu per silpna, kad padėčiau jai ištrūkti iš Tasdaro nagų. Jeigu papasakočiau viską apie jį, tikriausiai negalėtum patikėti, kad toks, kaip jis, apskritai egzistuoja.

– Nesvarbu, ką pasakytum, aš visada tavimi tikėsiu, – nekaltai šyptelėjo Agnesė. – Tu niekada nemeluoji.

– Ne, tai netiesa, – papurtė galvą Ravena. – Puikiai žinai, kad meluodama visuomet nuraustu.

– Taip, būtent dėl to žinau, kad nemeluoji dabar.

Mergaitės nusijuokė vienu metu ir kuriam laikui nutilo. Už lango buvo girdėti kaukiantis vėjas, aplinkui pustantis sniegą ir suformuodamas baltut baltutėles kopas, kurios, deja, čia užsibus neilgai. Ravena pakėlė puodelį prie lūpų ir pro blakstienas pažvelgė į seserį, o gal šiuo atveju greičiau į draugę, kurią laikė seserimi. Agnesė visuomet buvo šalia, kai jai to reikėjo labiausiai, jos turėjo gana tvirtą ryšį, ir nesvarbu, kad visiškai nesusietą krauju. O svarbiausia, ji nujautė, kad ryšys niekada nenutrūks ir jos iki pat senatvės galės atvirai viena su kita pasikalbėti. Jei tik pavyks jos sulaukti...

– Kaip manai, kodėl jis toks blogas? – staiga paklausė Ravena.

– Kas? – sutrikusi kilstelėjo antakius Agnesė.

– Rodžeris. Kai išvykau gelbėti savo mamos, man pasirodė, kad dėl kažkokios priežasties jis nenori, kad tai padaryčiau, netgi buvo mane pagrobęs ir nusmeigė peiliu, – bekalbėdama, ji nejučia persibraukė per petį, kur buvo palikta žaizda. – Ačiū Fantazijai, man pavyko pabėgti.

– Ar tu jo bijai?

– Bijojau, kai dar nežinojau, kad esu nepaprasta, bet dabar galėčiau nuo jo apsiginti ne tik galiomis, bet ir durklais, kuriuos man padovanojo draugė. Vis dėlto, manęs neapleidžia mintis, kad jis sugalvos kažką netikėto, o tada nepavyks apsiginti nei tau, nei man.

– Žinau, kad tai sakyti kvaila, bet aš jo nebijau. Mama visada su mumis, jeigu kas nors atsitiks, ji būtinai mums padės, ar ne?

– Taip, bet kas bus, jei jis ką nors padarys, kai jos šalia nebus?

– Kodėl taip kalbi? – nesuprato mergaitė, širdis sutuksėjo iš nerimo.

– O jeigu pasakyčiau, kad man taip buvo nutikę? Jeigu pasakyčiau, kaip baisiai jis su manimi elgėsi?

– Nori pasakyti, kad..?

– Rodžeris mane žemino dar tada, kai nemokėjau naudotis savo galiomis. Jis manęs nekentė, o aš nežinojau kodėl, bet dabar puikiai viską suprantu. Rodžeris nekenčia manęs, nes esu Tasdaro duktė, o Tasdaras per prievartą pavertė jį savo parankiniu. Tą pyktį jis norėjo išlieti ant manęs, todėl taip ir elgėsi, o man taip gėda, kad buvau tokia silpna ir nemokėjau apsiginti.

– Kodėl tau turėtų būti gėda dėl to, ką padarė jis? – stebėjosi Agnesė. – Ir kodėl nepasakei to anksčiau?

– Nes... – Ravena užsikirto, nežinodama, ar verta sakyti jai tiesą, bet pati užvedė šią temą, be to, norėjo kam nors išsipasakoti, o Agnesė buvo vienintelė, kuriai šiuo metu galėjo. – Rodžeris mane šantažavo, sakė, kad jei bent žodžiu užsiminsiu mamai – ir man, ir jai galas.

– Nejaugi tiki, kad jis galėtų taip pasielgti? – pasibaisėjusi Agnesė pažvelgė į ją, bandydama suprasti jos emocijas. – Tai yra, ar jis galėtų ką nors nužudyti?

– Galbūt, juk vis dėlto tarnauja mano tėvui, tikriausiai jam ne kartą teko žudyti.

– Bet tai nereiškia, kad jam tai patinka, ar ne?

Ravena minutėlę susimąsčiusi tylėjo.

– Bet tu nė žodžiu neužsimink mamai apie tai, ką papasakojau, gerai? Nenoriu rizikuoti jos gyvybe, nors žinau, kad ji pati galėtų apsiginti, jei kas nors nutiktų, bet kas žino? Kaip tu manai, Agnese?

– Jeigu taip nori, aš tylėsiu, nors visas tas reikalas man visiškai nepatinka. Tik pažadėk man vieną dalyką...

– Kokį? – nė nepakeldama akių paklausė Ravena.

– Jei viskas pakryps pačia blogiausia linkme... pažadėk, kad paprašysi pagalbos, kad nebandysi visko sutvarkyti viena.

– Gerai, pažadu, – mergaitė nusibraukė skruostu riedančią vieną vienintelę ašarą. Buvo dėkinga už tai, kad tokiu sunkiu metu ją palaikė ne tik Lina, bet ir Agnesė, nors nujautė, kad visiškai to nenusipelnė.