Penktas skyrius. Sugrįžimas

– Ir kaip jautiesi šiandien? – pasiteiravo Lina, įžengusi į Ravenos kambarį su karšta vaistažolių arbata. – Vis dar taip pat?

Mergaitė nieko neatsakiusi linktelėjo. Moteris pastatė puodelį ant naktinio stalelio ir prisėdusi ant lovos krašto uždėjo jai ranką ant kaktos.

– O taip norėčiau dabar pačiuožinėti nuo kalno... – vos girdimai sukuždėjo Ravena.

– Nieko tokio, tai padarysi pasveikusi. Per daug nesijaudink, gerai? Visą laiką būsiu šalia tavęs ir prižiūrėsiu, – švelniai nusišypsojusi, ji paglostė švelnius mergaitės plaukus. – Išgerk vaistų, galbūt pasijusi geriau.

Tačiau po dviejų dienų padėtis nepasikeitė, atrodė, kad visiškai nepavyks numušti karščio. O temperatūra buvo tokia aukšta, kad Ravena net nenorėjo valgyti.

– Nagi, pabandyk nuryti bent kąsnelį, žinau, kad mėgsti blynus.

– Nenoriu, – sumurmėjo ji. – Man labai šalta. Kada visa tai baigsis?

– Nesijaudink, rasiu išeitį, – Lina ištraukė iš spintos dar vieną antklodę ir apklostė dukterį. – Paliksiu valgį čia, kol dar neataušo, pamėgink truputį pavalgyti.

Tyliai uždariusi duris, ji nuėjo į virtuvę, kur pusryčiavo kartu su Agnese.

– O tu negali išgydyti jos savo burtais? – pamačiusi jos sunerimusį veidą paklausė mergaitė.

– Deja, bet ligų gydyti burtais neįmanoma, tai padaryti gali tik dievai.

– Bet tu juk negali su jais susisiekti, nes nesi žynė.

– Taip, bet pažįstu vieną, galbūt jis galėtų mums kaip nors padėti. Nors labai abejoju, ar kas nors pavyks, dievai retai kada kišasi į žmonių gyvenimą.

– Bet pabandyti galima, ar ne?

– Žinoma, galbūt Gordonas žinos daugiau nei mes. Nuvyksiu pas jį, o tu prižiūrėk Raveną, kol manęs nebus, gerai?

– Be problemų, – linktelėjo mergaitė.

Lina nelaukdama skubiai papusryčiavo ir persirengė, o prieš teleportuodamasi dar atsisveikino su Agnese.

Persikelti į Šešėlių Karalystę nebuvo sunku, nes tai darė jau ne pirmą kartą, sargyba ją jau puikiai pažinojo ir jiems nereikėjo nė sakyti, pas ką ji atvyko. Adarlano miestas buvo labai didelis ir vadinosi Karalystės sostine, kurioje buvo įsikūrusi valdžios galva ir pats geriausias arsenalas. Liną visuomet žavėjo ši stipri Karalystė ir jos žaliuojanti augmenija, kurios buvo daugiau nei kitose, galbūt todėl vieta ją be galo traukė. Kažkada labai seniai, kai viską valdė senesnės kartos, perėmusios valdžią iš dievų, Šešėlių Karalystė buvo pasmerkta pražūčiai, bet į valdžią atėjęs Gordonas kaipmat viską pakeitė ir dabar Karalystė atrodė neatpažįstama. Nors jis ir atėjo į valdžią, būdamas vos aštuoniolikos, tai nė kiek nebuvo sunkiau, nes nuo pat mažumės buvo mokomas tėvų, kaip tapti geru valdovu, mat jie patys valdė Požemių Karalystę, kurioje mažai kas mėgdavo lankytis dėl joje aktyviai veikiančių ugnikalnių, lavos upių ir kitų pavojingų užkaborių.

Visa tai apmąstydama, moteris pagaliau pasiekė Gordono namą ir nužvelgė jį nuo viršaus iki apačios. Nežinojo, ar pavyks kažką rasti viduje, nes Gordonas dažniausiai tokiu metu būna darbe, bet vis dėlto pabeldė. Durys prasivėrė beveik iškart.

– Atleisk, jei sutrukdžiau, privalau su tavimi pasikalbėti.

Jis iš pradžių atrodė rimtas, bet netrukus veide atsirado šypsena.

– Planavau eiti į dvarą, bet neskubu, gal galime paėjėti abu?

– Žinoma, aš nieko prieš.

Vyras dar nusigriebė nuo pakabos apsiaustą ir užsimetęs jį ant pečių užrakino duris. Jie su Lina patraukė tolyn plačiu keliu. Šešėlių Karalystėje, kitaip nei Dvasių, žiema nebuvo tokia atšiauri, čia net neiškrito sniegas, tačiau be šiltesnės aprangos išeiti į miestą atrodė neįmanoma. Vis dėlto, Lina nepagalvojusi pasirodė čia tik su plona striuke.

– Štai, imk mano, – šyptelėjo Gordonas, pamatęs, kaip ji susigūžė nuo šalčio, ir rūpestingai apgaubė jos pečius savo apsiaustu.

– Nereikėjo, dabar pats sušalsi.

– Negalvok apie mane, aš jau pripratęs. Geriau pasikalbėkime apie tai, kodėl čia atvykai. Gal iškilo bėdų su Rodžeriu?

– Ne, – papurtė galvą moteris. – Ir vėl problemos su Ravena.

– Jos su Arela dar nesusitaikė?

– Dar ne, man pavyko įkalbėti Raveną, kad pas ją nuvyktų, bet dabar ji serga. Praėjo dvi dienos, o man niekaip nepavyksta jai padėti. Galvoju, gal tau pavyktų? Gal galėtum susisiekti su dievais, kad jie išgydytų ligą?

– Praėjo tik dvi dienos, gal vertėtų dar palaukti? Be to, nežinau, ar dievai sutiktų jai padėti.

– Puikiai suprantu, bet... – Lina staiga nusiminusi panarino galvą. – Įtariu, kad ta liga galbūt psichinė ir jos nepavyks taip paprastai išgydyti.

Gordonas akimirką stabtelėjo ir įdėmiai pažvelgė į ją.

– Vadinasi, Ravenai tereikia susitaikyti su Arela, kad pasveiktų, ar ne?

– Nemanau, kad problema tik tai. Ji niekaip negali susitaikyti su tuo, kad Neptūno nebėra, norėčiau jai kaip nors padėti, bet esu visiškai bejėgė, todėl ir kreipiuosi į tave. Galbūt dievai galėtų bent jau pasikalbėti su Ravena?

Žynys minutėlę stovėjo susimąstęs.

– Žinau, ką galėtume padaryti. Pirmiausia susisieksiu su dievais ir jeigu jie sutiks, paprašysiu, kad iškviestų Neptūno dvasią ir pasiųstų į Ravenos sapnus.

– O kas, jei Neptūnas iš tikrųjų yra sergėtojas ir net nėra miręs?

– Na, tada ir išsiaiškinsime. Jeigu Neptūnas gyvas ir kažkur slapstosi, dievai vienaip ar kitaip galės suteikti Ravenai galimybę su juo pabendrauti. Galbūt tada ir patys sužinosime daugiau.

– Gerai, taip ir padarykime.

– Žinoma, bet... – Gordonas ūmai sukluso ir tarsi kažką pajutęs sugriebė Linai už rankos. – Ne čia, mus dabar stebi.

Sutrikusi ji norėjo kažko paklausti, bet jis tuoj pat teleportavo juos į kitą vietą. Apsidairiusi moteris iškart suprato esanti Adarlano dvare, kur Gordonas ir planavo nueiti.

– Kas atsitiko? – paklausė ji. – Nori pasakyti, kad kažkas klausėsi mūsų pokalbio?

– Taip, nė kiek tuo neabejoju, ir netgi žinau, kas tiksliai mus stebėjo. Pažįsti Edeną, Marko sūnų?

– Girdėjau, kad Markas turi sūnų, bet niekada nesu jo mačiusi. Nejaugi manai, kad jis šnipinėja mane?

– O negali būti, kad jis tai daro paprašytas Rodžerio? Gal jis vis dar tikisi, kad tu pirmiau surasi jūsų dukteris?

– Nežinau, ko jis tikisi, bet Tasdaras daugiau nenori jų kaip savo parankinių. Rodžeriui turėtų nerūpėti, nebent jis nori Felicijos ir Eularijos dėl savų tikslų.

– Dėl savų tikslų? – kilstelėjo antakį žynys.

– Tokių pat, dėl kurių įpainiojo ne tik Marką, bet ir jo sūnų. Jeigu Rodžeris kažko užsibrėžia, jo neįmanoma atkalbėti, štai kodėl būtų geriau, jei pirmiau už jį surasčiau mūsų dukteris.

– Vadinasi, padėtis nesikeičia, – išsitraukęs iš kišenės raktą, jis ėmė rakinti savo darbo kambario duris. – Galiu padėti tau, jeigu nori. Galbūt jau numanai, kur galėtų būti Felicija? Jau buvo pavykę rasti jos pėdsakus, gal toli nepabėgo?

– Aš irgi apie tai pagalvojau, bet vienintelė vieta, kurią žinau – pas Isdoną ir Andorą, tačiau Felicijos ten nėra. Greičiausiai nenori grįžti į vietą, nuo kurios viskas ir prasidėjo.

– Suprantama, – Gordonas plačiai atvėrė duris ir mostelėjo ranka, rodydamas pašnekovei užeiti. – Bet dabar ne apie tai, juk turėčiau susisiekti su dievais. Prisėsk kur tik nori.

Jis priėjo prie savo rašomojo stalo, apkrauto šūsnimis popierių ir rašiklių, ir patogiai įsitaisė ruda oda aptrauktame krėsle. Kol ruošėsi susisiekti su dievais, Lina nusisiautė apsiaustą ir prisėdo ant fotelio, pastatyto tiesiai priešais stalą. Vis galvojo apie tai, kad buvo sekama Edeno. Bet kas, jei Gordonas apsiriko? Jei juos šnipinėjo kas nors kitas ir dėl visai kitos priežasties?

– Pavyko! – staiga nutraukė visus jos apmąstymus žynys. – Jie sutiko mums padėti. Dabar paaiškinsiu jiems viską, kas nutiko.

Jis užsidėjo pirštus ant smilkinių ir stipriai užsimerkė. Lina įdėmiai jį stebėjo ir kantriai laukė, nenorėdama jam trukdyti. Praėjo tiek daug laiko, kad visa širdimi troško padėti Ravenai ir džiaugėsi dievų supratingumu, juk pagelbėti jiems tikriausiai bus vieni juokai. Nors tai ir atrodė šiek tiek keista, nes dievai sutiko padėti būtent Ravenai, o ar būtų, jei tektų kažkam kitam? O gal už to slypėjo kokia nors gili paslaptis?

Ne, moteris papurtė galvą. O kodėl turėtų būti? Jie tik nusprendė ir tiek, ir jokios priežasties čia nebuvo, tiesiog ji per daug apie tai galvojo.

– Na štai, viskas, – atsilošdamas krėsle atsikvėpė Gordonas. – Dabar padėtis jų rankose, tad viskas, ką galime daryti, tai laukti. Gal per tą laiką norėtum su manimi išgerti kavos?

– Mielai, bet argi tavęs nelaukia darbai?

– Darbai niekur nepabėgs, vis tiek bus sunku susikaupti, kai tuo pačiu vis dar palaikysiu ryšį su dievais.

– Na gerai, kaip nori, – gūžtelėjo pečiais ji. – Bet tuo pačiu pasikalbėsime apie tai, kas jau kurį laiką man neduoda ramybės.

– Apie ką? – kiek sutrikęs pažvelgė į ją žynys.

– Nebandyk išsisukinėti, puikiai žinau, kad jus su Arela sieja labai glaudus ryšys, o Lorena sakė, jog tai dažniausiai reiškia...

Gordonas šiek tiek nustebęs pavartė akis.

– Pati žinai, kad dėl Tasdaro tarp mūsų nieko negali būti.

– Galbūt, bet tai nereiškia, kad jos nemyli, ar ne?