Kas beieško žiedų,
Kas klajoja po lapkričio išdėvų lauką,
Kur pražilus vanagės galva apie šilumą būtą čežės?
Jau palinkę stiebai
Vėjui blaškant ir liūčiai papliaupiant,
Nei spalvų, nei kvapų, nei linksmumo neliko žymės.
Šiandien liekam namuos?
Kam ieškoti, kur vasaros šėlta?
Mes palinkę abu nuo sunkumo eilinio rudens.
Pripažink, jog ir tau šoks vaikaičiai kaip fėjos ir elfai,
O fontanai sulos
Nei sapnuosis, nei besivaidens.
Tik vanagės galvos tauriai žilas paglostantis pūkas
Tarsi mano galva vos ne vos prie delnų prisišlies.
Kas beieško žiedų ten, kur lapkričio prieblandos klūpo?
Kas negirdi maldų, kurias čeža kai kas prie šalies?
Rudenėjam? O taip. Išliepsnojom.
Štai perteklius odos.
Atmintis nebe ta – ji ištrynė meiliausius žodžius.
Išeinu į laukus parsinešti vanagės paguodos,
Nebelaukiu giedros, kol rasotos galvelės nudžius.