Ketvirtas skyrius. Praeities vaiduokliai

Ravena nežinia kiek laiko praleido sėdėdama prie židinio ir spoksodama į liepsną. Šaltis jau nebekaustė jos kūno, tačiau nusivylimas niekur nedingo, juk taip ir negalėjo naudotis savo galiomis. Nepavyko nei iškviesti ugnies, nei sukaupti psi, o juo labiau – teleportuotis. Jei mokėtų pastarąjį, bent jau galėtų grįžti namo, o dabar teko sėdėti ir laukti, kol kūnas visiškai sušils, be to, jautėsi labai nusilpusi ir nežinojo, ar dabar įstengtų vaikščioti.

Mergaitė jau ne pirmą kartą pažvelgė sau į delnus ir stipriai sugniaužė kumščius, po to iš lėto juos atpalaidavo. Taip vis tikrino, ar negrįžo galios, bet visos pastangos buvo bevertės. Praradusi viltį ji apsikabino rankomis kelius.

„Jei tik mama galėtų man kaip nors padėti... – galvojo ji. – Bet aš pati kalta, kad čia grįžau ir pakliuvau į tokią padėtį, tikriausiai to nusipelniau. Bet aš tik noriu surasti Averiną ir išgelbėti Rebeką, kas čia blogo?“

Dar kelias valandas Ravena prasėdėjo apie nieką negalvodama, vis tuščiai spoksodama į židinio liepsną, bet staiga kažką pajutusi nukreipė žvilgsnį į duris. Po kelių sekundžių jos plačiai atsivėrė ir į kambarį įpuolė išsigandusi Lina.

– Ravena, kaip gerai, kad tu čia, – nedelsdama ji puolė prie mergaitės ir tvirtai prispaudė prie savęs. – Jau maniau, kad kažkas nutiko.

– Aš atsiprašau... – vos girdimai sukuždėjo Ravena. – Atsiprašau, kad dėl manęs teko taip jaudintis...

– Tai nesvarbu, geriau eikime namo, aš tave teleportuosiu.

Lina paleido ją iš glėbio ir leido atsistoti. Toji tai padarė labai sunkiai, ir moteris iškart suprato, kad kažkas negerai.

– Aš... – sukūkčiojo Ravena, vos įstengdama tvardyti ašaras. – Aš tik norėjau nueiti į Krištolo rūmus, bet įlūžau į upę ir patekau po ledu... Man buvo labai labai baisu, nes negalėjau pasinaudoti savo galiomis. Jau maniau, kad mirsiu.

– Nesijaudink, viskas praėjo, dabar tu saugi.

Lina guosdama suėmė ją už pečių. Mergaitė linktelėjo ir pasistengė bent truputį nusišypsoti, o po kelių akimirkų jos stovėjo jau nebe Krištolo rūmuose, o savo namų koridoriuje.

– Eik į savo kambarį, atnešiu tau karštos kakavos. Ilgai neužtruksiu.

Ravena nieko nesakiusi užkopė laiptais. Su savimi vis dar turėjo antklodę, bet nebuvo apsirengusi pakankamai šiltai, tad palindo po dar viena. O netrukus į kambarį atėjo Lina su žadėtuoju puodeliu kakavos.

– Na, ar sugebėsi papasakoti man viską, kas nutiko? – prisėsdama ant lovos krašto paklausė ji.

– Aš jau pasakiau, – žiūrėdama į vieną tašką liūdnu balsu ištarė mergaitė.

– Bet ką tu veikei Krištolo rūmuose?

– Neptūnas liepė man juos sunaikinti, o aš neįstengiau, todėl dabar turiu juos prižiūrėti, bet tuo pačiu ta vieta man primena tą dieną, kai sužinojau, kad Neptūnas žuvo. Ji persekioja mane kaip koks praeities vaiduoklis, bet aš negaliu atsisakyti to, kas man brangu, negaliu sunaikinti tokios svarbios vietos, kurioje mes tiek daug praleidome kartu.

– Tu neprivalai jos naikinti, jeigu nenori, tai tavo sprendimas.

– Žinau, bet jeigu kas nors atsitiks? Jeigu Krištolo rūmus kas nors aptiks?

– Neaptiks, mieloji, pasistengsiu, kad tai nenutiktų, juk rūmai sujungti su mūsų namais, bus visai nesunku juos prižiūrėti.

– Ačiū, – Ravena nusišypsojusi stipriai ją apkabino. – Tik kodėl tu tai darai? Kodėl esi pasiruošusi apsaugoti rūmus?

Lina susimąsčiusi minutėlę sėdėjo ir žiūrėjo pro langą, kur buvo matyti apšerkšnijusi obelis ir pamažu iš dangaus besileidžiančios snaigės.

– Lygiai taip pat, kaip ir tu, jaučiu kaltę dėl Neptūno mirties, – galiausiai prakalbo ji. – Kai jūs nusprendėte išvykti iš Senųjų Atakanos požemių ir pasikvietėte mane, buvau pasiruošusi padėti paimti iš Tasdaro brangakmenius, netgi planavome, kaip tai padarysime, bet tada Neptūnas iškeliavo vienas man nieko nepasakęs. Jeigu būčiau jam padėjusi, galbūt dabar jis būtų gyvas, štai kodėl noriu, kad bent dalis jo liktų kartu su mumis.

– Tu nekalta, kad Neptūnas pasirinko keliauti vienas, galbūt jis tik norėjo tave apsaugoti.

Ravena nusibraukė skruostu riedančias ašaras. Jai buvo skaudu matyti mamą tokią sugniuždytą, juk iš dalies nė viena nebuvo kalta dėl susiklosčiusių įvykių, bet kaltindamos save atrodė tokios panašios viena į kitą – kaip motina ir dukra, tik biologiškai nė kiek susijusios. Tačiau net ir žinant tai jų ryšys nenutrūko, o kaip tik tapo dar stipresnis nei prieš tai.

– Tiesa, buvo tokia teorija, kad Neptūnas yra vienas iš sergėtojų, – staiga prakalbo Lina. – Tokie žmonės gali mirti tik sava mirtimi, o tai reikštų, kad Neptūnas gyvas.

– Vienas iš sergėtojų? – sukluso mergaitė. – Kartą Melburnas tai minėjo, bet nesupratau, ką tiksliai jis turėjo omenyje.

– Na, pasaulyje jų yra tik trys, kiekvienas turi po labai ypatingą gebėjimą, kokio daugiau niekas kitas negali, bet niekas nežino, kaip tuos sergėtojus rasti. Gordonas kažkokiuose šaltiniuose aptiko, kad vienas iš tų sergėtojų yra Neptūnas, bet tai dar nėra aišku, nes tas ypatingas galias jis turėtų atskleisti tik tada, kai jam sukaks šešiolika metų, tad mums tektų tik laukti. Deja, Neptūnas dabar miręs arba dingęs, sunku pasakyti, ar Gordono rasta informacija teisinga.

– Bet jeigu jis būtų gyvas, argi negrįžtų pas mane? – niekaip negalėjo suprasti Ravena. – Nejaugi visiškai jam nerūpiu?

– Nežinau, Ravena, bet neabejoju, kad jei Neptūnas gyvas, turi kokią nors priežastį negrįžti. Patikėk, kada nors mes išsiaiškinsime tiesą.

– Galbūt, – vos šyptelėjo ji. – Beje, kad jau prakalbome apie brangakmenius, prisiminiau, ką sakė Febas. Tu turėjai vieną jų, bet Rodžeris jį atėmė ir paslėpė Tamsos tvirtovėje, ar ne?

– Taip, tu teisi, – sutiko moteris.

– Tuomet kodėl niekada to nesakei?

– Tiesiog nenorėjau jūsų jaudinti, be to, tai nebūtų pakeitę fakto, kad reikia keliauti į Tamsos Karalystę.

– Taip, tikriausiai tu teisi...

Kurį laiką jos prasėdėjo tylėdamos ir apgalvodamos viską, apie ką kalbėjo. Ištuštinusi puodelį, Ravena padėjo jį ant naktinio stalelio ir giliai atsiduso.

– Nori dar apie kažką pasikalbėti? – pastebėjusi jos sunerimusį veidą paklausė Lina.

– Kaip čia pasakius... – gūžtelėjo pečiais mergaitė. – Galvoju apie tai, ką man papasakojo mama. Aš gimiau Kruvinojo Mėnulio naktį, tiesa?

– Taip, kodėl tuo suabejojai?

– Ne, nesuabejojau, tiesiog... viskas labai komplikuota, o ir buvo šiek tiek kitaip, nei visi mano. Nejaugi nepastebėjai, kad Kruvinasis Mėnulis patekėjo dar likus dviem mėnesiams iki mano gimimo?

– Ką nori tuo pasakyti? – kilstelėjo antakius Lina. – Ar tai reiškia, kad negimei Kruvinojo Mėnulio naktį?

– Ne, gimiau, bet mama norėjo mane paslėpti nuo Tasdaro. Tą dieną, kai patekėjo tikrasis Kruvinasis Mėnulis, Aukščiausioji žynė Azara panaudojo burtus, kad jis nebūtų raudonas ir Tasdaras nesuprastų apie mano atėjimą į pasaulį, o po dviejų mėnesių padarė atvirkščiai. Tasdaras nežinojo, kad gimsiu anksčiau laiko, todėl nebuvo sunku jį apgauti.

– Suprantu, bet kodėl man tai sakai?

– Azara greičiausiai viena iš stipriausių burtininkių, jei sugebėjo užburti net patį Mėnulį. Be to, ji tai darė vien tam, kad mane paslėptų, argi tai ne keista?

– Visai ne, Ravena, ji tik atliko savo pareigą, norėdama padėti tavo mamai. Argi tai ne įrodymas, kad Arela vis dėlto tave myli?

Mergaitė išraudusi kaltai panarino galvą.

– Nežinau, galbūt, juk vis dėlto ji mano mama.

– Neimk taip į širdį, Ravena, jums tereikia tik pasikalbėti ir viską išsiaiškinti. Kai būsi pasiruošusi, galėsime nuvykti pas ją kartu, galbūt tau bus drąsiau.

– Ne, nereikia, susitvarkysiu ir be tavęs, tik... – mergaitė staiga paniurusi pažvelgė į ją. – Kažkodėl nebegaliu naudotis savo galiomis, galėtum mane teleportuoti?

– Žinoma, vaikeli, kaip nori, – moteris švelniai paglostė jai galvą.

– Bet kodėl aš negaliu naudotis savo galiomis? Manai, kad visam laikui jų netekau?

– Ne, neabejoju, kad jos dar grįš. Kartais taip nutinka, kad panirus į gilią depresiją galios gali dingti, bet tai laikina, kai susitaikysi su savo mama, turėtum jas atgauti.

– Ačiū, dabar man daug ramiau, – pro ašaras padėkojo Ravena.

– Gerai, tada pailsėk, netrukdysiu.

Kai Lina išėjo ir tyliai paskui save uždarė duris, mergaitė susitvarkė patalus ir apsirengė naktinukus. Miegoti buvo dar gerokai per anksti, bet kažką veikti neturėjo nei noro, nei jėgų, vos padėjusi galvą ant pagalvės ji užmigo. Prabudo, kai jau buvo tamsu. Laikrodis rodė aštuntą vakaro. Kiek laiko Ravena blaškėsi lovoje, galvodama apie tai, ką jos kalbėjo su Lina. Galiausiai atsikėlė, basa nutipeno į virtuvę ir nė neįjungusi šviesos pravėrė šaldytuvą. Gerklė buvo tokia išdžiūvusi, jog atrodė, kad joje būtų pilna smėlio.

– Negali užmigti? – staiga paklausė tarpduryje pasirodžiusi Agnesė.

– Kaip čia pasakius... – traukdama pakelį pieno nutęsė Ravena. – Pastaruoju metu jaučiuosi kitaip nei įprastai. Bet tu labai nenusimink, tai laikina, su kiekviena diena jaučiuosi vis geriau.

– Žinoma, jeigu prireiks, aš tau būtinai padėsiu. Tu tik paprašyk, gerai?

Mergaitės nutilo ir įsiklausė į staiga praūžusį vėją.

– Tikriausiai greitai vėl kils pūga, – lėtai eidama prie lango spėliojo Ravena.

Danguje tvyrojo tamsa, o žemė buvo tokia balta ir spindinti nuo šalto sniego. Mergaitė grožėdamasi dairėsi aplinkui. Tolumoje žybsėjo šviesos žiburėlis, tačiau jis taip pat visai užgeso. Vėjas dar labiau įsiaudrino, lenkdamas plonas medžių šakas, ir Ravenai staiga pasidarė skaudu, kad jau po šešerių metų tokios žiemos nebematys...