Po pokalbio su Gordonu, Arela grįžti namo neskubėjo, norėdama apgalvoti jo žodžius. Galbūt viskas iš tiesų nebuvo taip blogai, kaip ji manė. Galbūt Ravena ant jos jau nebepyko, bet bijojo grįžti, nes galvojo, kad nėra mylima savo tikrosios motinos. O kas gali būti skaudžiau, nei būti išduotam paties artimiausio žmogaus?

Stovėdama medžio metamame šešėlyje, ji vis žvilgčiojo į dangų, į tą pusę, kur turėtų būti Žemės planeta. Joje Arela paliko ne tik Raveną, bet ir kitus vaikus, o tuo pačiu – daugybę prisiminimų, kurių, kad ir kaip norėdama, niekada nepamirš. Dauguma jų buvo skaudūs. Tiesa, buvo ir gražių prisiminimų, bet tik iš to laikotarpio, kai dar nepažinojo Tasdaro, nė neįtarė, kad yra viena iš Ypatingųjų ir gyveno ramų gyvenimą Žvejų kaimelyje. Tada ji lankė mokyklą ir kaip kiekvienas normalus žmogus galvojo apie savo ateitį. Tačiau dabar net ir stengdamasi nė neįsivaizdavo, kas jos laukia iki pasaulio pabaigos. Galbūt iki jos net neišgyvens, juk žinojo, kad Tasdaras nepaliks jos ramybėje tol, kol pats to nenorės.

Stipriai spausdama prie savęs knygą, moteris apsisuko eiti, bet tuo metu pasijuto esanti ne viena ir staigiai apsigręžusi vos nesusidūrė su Tasdaru.

– Nebijok, – sugriebdamas jai už rankos gana ramiu balsu ištarė jis. – Noriu su tavimi tik pasikalbėti.

– Neliesk manęs! – išsigandusi ji pabandė išsilaisvinti, bet jis tvirtais savo gniaužtais surakino ir kitą jos ranką. – Paleisk! Ko tau iš manęs reikia?

Netekęs kantrybės, demonas timptelėjo ją arčiau savęs ir pažvelgė tiesiai į akis. Knygai iškritus iš rankų, Arela aiktelėjusi sustingo.

– Kodėl Ravena iškeliavo į Žemę? – tiesmukai paklausė jis.

– Ne tavo reikalas, Tasdarai, kodėl tau tai parūpo?

– Nejaugi manai, kad man nerūpi mūsų dukters likimas? Po to, kai leidau jai tave išvaduoti, maniau, kad ji liks Azryate. Argi ne dėl to taip kovojo?

Nežinodama, ką pasakyti, moteris nudelbė žvilgsnį į žemę. Matydamas, kad ji nesipriešina, Tasdaras iš lėto ją atleido.

– Kaipgi nesupranti, kad Ravena mano vaikas ir aš ją myliu lygiai taip pat, kaip ir tu? – bandė įtikinti jis. – Mūsų dukters bėdos yra ir mūsų bėdos.

– Tuomet kodėl pats tas bėdas ir sukeli? Nejaugi negali palikti jos ramybėje iki pasaulio pabaigos? Ji tau nieko blogo nepadarė ir nė neplanuoja griauti tavo planų, tik nori ramiai gyventi, ko tu pats jai neleidi.

– Ramiai gyvendama ji neišmoks tinkamai naudotis savo galiomis, kurias turės išlaisvinti tą dieną, kai sunaikinsiu pasaulį.

– Tai netiesa, Rebeka jos jau daug ko išmokė, – supykusi atkirto Arela. – Be to, kad ir kas benutiktų, neleisiu tau ja pasinaudoti.

– Kad ir kaip priešintumeisi, aš ją pasiimsiu, – šyptelėjo Tasdaras.

– Neišdrįsi! – pro dantis iškošė ji.

– Dar ir kaip išdrįsiu, Arela, pamatysi. Tai neišvengiama, kad ir kiek kartų bandysi save įtikinti, kad viskas bus kitaip, giliai širdyje vis tiek žinosi, kad tik bandai apgauti save, nes likimo pakeisti neįmanoma. Ravena bus priversta padaryti tai, kas jai liepta, o tu galėsi tik stebėti, kaip po kojomis griūva pasaulis.

Arela pasibaisėjusi per žingsnį atsitraukė. Nors stebėtis nebuvo kuo, jau prieš dešimt metų pati savo kailiu patyrė, ką reiškia užsitraukti jo nemalonę, ko daugiau galėjo tikėtis dabar? Kad paliks ją ramybėje vien dėl to, kad turi dalelę jausmų? Kad staiga pasikeis ir jam pasidarys gaila?

– Tu vis dar neatsakei į mano klausimą, – nutraukė jos mintis Tasdaras. – Kodėl Ravena Žemėje?

Moteris purtydama galvą ėmė trauktis tolyn.

– Maniau, kad pats turi žinoti, juk visą laiką mus stebi.

– Persistengi taip manydama, turiu ir daugiau priešų, kuriuos verta stebėti. Tu nesi mano dėmesio centre, bet patikėk, anksčiau ar vėliau sužinosiu tiesą.

Demonas klastingai išsišiepė. Arela įsitempusi stebėjo, kaip jis eina artyn, bet tada jo akys nukrypo į gulinčią ant grindinio knygą. Pamatęs, kad ji išsigando, jis ištiesė ranką delnu į viršų. Knyga iš lėto pakibo ore ir nuskriejo jam tiesiai prie veido.

– Bandai mane pergudrauti, hm? – vis dar ramiu balsu paklausė jis, bet moteris galėjo prisiekti, kad jis gali bet kurią akimirką pratrūkti. – Nesvarbu, kad ir kas joje parašyta, tau ji nė kiek nepagelbės.

Tasdaras spragtelėjo pirštais ir knyga akimirksniu užsiliepsnojo. Arela stebėjo, kaip liepsna po truputį mažėja, kol galiausiai visai dingo, palikdama tik žemyn byrančius pelenus.

– Tai kaip, susitariam? Jokių gudrybių?

Pritvinkęs pykčio, jis dar kartą pažvelgė jai į akis. Moteris drebėdama iš baimės stipriai užsimerkė, bet po akimirkos pasijuto vėl esanti viena ir nustebusi apsidairė. Tasdaras dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado, nebebuvo matyti nė ženklo, kad čia lankėsi. Suklupusi ant žemės, ji dar pažvelgė į pelenų krūvą priešais save. Nebuvo jokio būdo, kaip galėtų atkurti knygą, o tai tik dar labiau viską sunkino.

Nerasdama ramybės, ji vaikščiojo pustuštėmis Elesmero gatvėmis, aplenkdama fontaną su sparnuotais šokančiais liūtais. Bet kad ir koks grožis ją supo, nepakėlė galvos ir nieko nematė, tik juto skausmą širdyje. Žinojo, kad apsiginti nuo Tasdaro nepavyks, o vienintelis būdas nuo jo pasislėpti buvo jau išnaudotas. Azaros žiedo energija nusilpo, apsauginis skydas išnyko, o pati Azara dingo be žinios ir daugiau nebegalėjo jo sugrąžinti. Tuo pačiu metu ji juto kaltę, nes žinojo, kas yra Averina, bet jokiu būdu negalėjo atskleisti tiesos, nes kitaip Ravena tik dar labiau jos neapkęstų...

– Arela? – staiga pasigirdo balsas už nugaros.

Moteris išsigandusi net aiktelėjo, o apsigręžusi priešais save pamatė juodą, žemę siekiantį rūbą. Jos akys lėtai nuslinko besišypsančiu veidu, prie kurio, paliestos nestipraus vėjo, bangavo įspūdingai ilgos malachito spalvos plaukų sruogelės.

– Lorena, kaip malonu tave matyti, – atsakė jai tokia pat šypsena Arela. – Kaip tu mane išgąsdinai, akimirką pamaniau, kad čia ir vėl Tasdaras...

– Tasdaras? – šiek tiek sutriko moteris.

– Taip. Prieš tau pasirodant jis čia lankėsi. Kaip visada, juo sunku atsikratyti, ypač dabar, kai Ravena žino, kad jis jos tėvas.

– Visai buvau pamiršusi apie apsauginį skydą, – sutraukė pečius Lorena. – Geriau saugokis, pastaruoju metu aplinkui šmirinėja ne tik pats Tasdaras, bet ir jo kariai. Jie gali būti pasiųsti ir čia.

– Pasistengsiu, nors nesu labai stipri, – atsiduso iš apmaudo moteris.

– Bet ko jam čia reikėjo? Kodėl Tasdaras čia pasirodė?

Arela matomai nusiminė, bet supratusi, kad neverta slėpti tiesos, paragino pašnekovę kartu pasivaikščioti. Moterys neskubėdamos žingsniavo plačia alėja, besitęsiančia iki pat Azryato šventyklos.

– Jis žino, kad susipykau su Ravena, – galiausiai prakalbo Arela. – Ir man atrodo, kad jam tai patinka.

– Kodėl taip manai? – susidomėjusi kilstelėjo antakius Lorena.

– Jis visuomet norėjo nukreipti Raveną į savo pusę, bandė aiškinti, kokia aš bloga ir pasitaikius progai paliksiu ją vieną, o dabar būtent tai ir nutiko. Ravena supras, kad Tasdaras visą laiką buvo teisus ir...

– Manai, kad dėl to pereis į jo pusę? – moteris netikėdama papurtė galvą. – Ravena taip nepasielgtų, juk žino, kiek per jį prisikentėjai, o ji taptų tik dar viena jo auka. Be to, pagalvok apie Pranašystę, argi Ravena norėtų būti jo pusėje, kad padėtų jam sunaikinti pasaulį?

– Tikriausiai tu teisi, bet man vis tiek baisu.

– Kodėl? Tu juk pasakei Ravenai Pranašystę, ar ne?

– Taip, beveik iš karto po to, kai ji padėjo man ištrūkti iš Nebūties pasaulio.

– Ir kaip ji į tai reagavo?

– Atrodo, viską suprato. Iš pradžių neįstengė patikėti, bet vėliau susitaikė ir nusprendė, kad nepasiduos jam, net jei tai bus visiškai neįmanoma.

– Tada nėra taip blogai, Ravena niekada nepereis į Tasdaro pusę, neverta dėl to taip nerimauti. Galbūt vis dėlto ji nori su tavimi susitaikyti ir dar sugrįš į Azryatą?

– Labai tuo abejoju, juk pati išpranašavai, kad paskutines savo dienas Ravena praleis Žemėje.

– Taip, bet iki tol dar daug laiko, ji dar gali grįžti.

– Žinau, Gordonas man sakė tą patį, bet bijau, kad Ravena daugiau niekada nežiūrės į mane taip, kaip anksčiau. Turėčiau justi kaltę, nes ji keliavo per pragarą tam, kad mane išgelbėtų, o aš taip siaubingai su ja pasielgiau... – sukūkčiojo Arela. – Kaip man dabar žiūrėti jai į akis? Kaip pasakyti, kad visa tai buvo klaida?

– Neabejoju, kad rasi būdą, – švelniai nusišypsojo Lorena. – Būtų geriausia, jei iki pasaulio pabaigos Ravena gyventų taikiai ir nesikištų į Tasdaro reikalus, mes ir vieni galime susitvarkyti.

– O kas, jeigu vis dėlto apsirikai? – turėjo vilties moteris. – O jeigu nėra jokios Pranašystės? Jokios pasaulio pabaigos?

– Deja, pranašai neklysta. Praėjo jau daugybė metų nuo tos dienos, kai Pirmapradė deivė Isda išpranašavo mūsų ateitį, o aš negaliu regėti nieko kito, argi tai ne įrodymas? – su užuojauta pažvelgė į draugę Lorena.

Moteris nusiminusi nudelbė žvilgsnį į žemę.

– Atleisk, tiesiog slapčia tikėjausi, kad viskas bus kitaip...