Nebesiginčijam, kad lapkritis lyg kryžkelė,
Kurioj nei šen, nei ten.
Į vagą klimpsta tarsi šaknys kojos,
Ir nėr save kaip į linksmumą išrident,
Nes dėl kiekvieno žygio abejoji.
Ažūras pilkas pievoje lyg išdėvėti skarmalai.
Jau derlius surinktas, voratinkliai sudrisko.
Nebesiginčijam, nes viskas per vėlai.
Kur tos rogutės? Kas išveš į mišką?..
Užstrigo valandos miglotam prietemy,
Kur stagarai netekę savo vardo.
Ar egzistuoji tu, ar gyveni?
Pasaulis garsiai į pakalnę darda.
Turėtų saulė patekėt rytuos,
Tačiau toj pusėje kranklių būrys puotauja.
Sustot, sustot, sustot, sustot...
Kaip skeptras šaukštas iškrenta iš saujos.