Čia daugiau nelabai ir yra kas veikti
tik deginti žvakes ir kabinti kryžius
kabintis į gyvenimą
nors ir nukryžiuotam
šildytis šipulių ugnelèmis
šildytis senais paveikslais ir senais eilėraščiais
lėtai pūsti garą
prisimenant mirusius
šiltesnius nei gyvieji
gurkšnoti taurę kartèlio
kvėpuoti nors ir nesinori

judinti sustingusias rankas ir judinti kojas
kad kiti manytų jog gyvas
jog šoki
laimingas
nes viskas bėga sava tėkme
alsuoja gyvenimas į rakto skylutę
nubèga praeina
žmonės ir žmonos
dienos ir pėdos
spengiančiai tylios dienos ir šaukiantis rūkas
toks tirštas kaip neregio akys
palieski ant lango plaštakę
kad ir sustingus
ji amžinai sapnuoja kad vasara