Trečias skyrius. Nutrūkęs ryšys

Arela lėtai žingsniavo akmenimis grįstu keliu. Ilgą baltą rūbą ir tamsius plaukus plaikstė neramus vėjas, klaidžiojantis tarp pavienių pastatų ir tuo pačiu lenkiantis plonesnių medžių šakas. Moteris ilgą laiką ėjo nė kiek nesidairydama, susigūžusi, tarsi norėdama nuo kažko pasislėpti, bet staiga lyg pakirsta sustojo ir pakėlė savo violetines akis į dangų. Tuo metu kūną nukrėtė nepaaiškinamas šiurpulys.

– Ravena? – išsigandusi sukuždėjo ji, bet neįstengdama suprasti užplūdusio nerimo užsismaukė ant galvos gobtuvą ir šį kartą jau daug greičiau patraukė taku. Netrukus pasiekė Azryato šventyklą ir sunkiai pravėrusi jau daugybę metų neliestas duris, esančias už eilėmis besidriekiančių dorėninio stiliaus kolonų, žengė į vidų. Priešais atsivėrė erdvi paauksuota salė, tačiau ji pasuko į dešinę koridoriaus link, o po minutėlės šviesi jos figūrėlė smuko į biblioteką apytamsiame užkampyje.

Patalpa, nors ir labai pasenusi, atrodė dar gana įspūdingai. Lentynų buvo tiek daug, kad pro jas prasisprausti galėjai tik pro siaurus tarpelius eidamas šonu. Čia glūdėjo daugybė senovinių raštų: tomų, rankraščių ir pergamentų, tačiau Arela tiksliai žinojo, kurioje vietoje yra knyga, dėl kurios čia ir atėjo. Pasiekusi patį bibliotekos galą prie pat lango, ji aplenkė keletą lentynų ir sustojusi ties viena ištraukė storą, tamsiai raudoną knygą.

– Pažiūrėsime, ką tu dar slepi, – tyliai ištarė.

Tarsi nenorėdama, kad ją kas nors pamatytų, moteris užsikišo knygą už apsiausto skvernų ir tuoj pat palikusi šventyklą nužingsniavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo. Staiga išgirdo kažką šaukiant ir išsigandusi sustingo. Knyga iškrito iš rankų ir garsiai taukštelėjo ant tako. Priešais palinko tamsi figūra, atsargiai ją pakėlė ir atidžiai nužvelgė auksines raides raudoname fone.

– Tasdaras Aidanas fon Sabrahas? Ką dar nori apie jį sužinoti?

– Gordonai, kaip tu mane išgąsdinai, – atsikvėpė moteris, bet į klausimą neatsakė. – Ką čia veiki tokiu metu?

– Privalau tau šį bei tą pasakyti, – grąžindamas jai knygą neramiai ištarė jis. – Be to, turiu būti tikras, kad nuo šiol tau nieko blogo nenutiks.

– Tai jau praeitis, Gordonai, dabar aš laisva, o Tasdaras daugiau nieko nepadarys, juk negali ir vėl įgrūsti manęs į Nebūties pasaulį, ar ne?

– Taip, bet tai nereiškia, kad nesugalvos ko nors naujo, tau vis dar reikia saugotis.

– Nesijaudink dėl manęs, viskas bus gerai, – moteris šypsodamasi švelniai pažvelgė į jį. – Žinau, kaip nuraminti Tasdarą, pažįstu jį geriau nei bet kas kitas.

– Tuomet kam tau ta knyga? – kilstelėjo antakius žynys.

Arela susigėdusi panarino galvą.

– Galbūt yra daugybė dalykų, kurių apie jį nežinau, o Azara prieš maždaug dvidešimt metų bandė jį analizuoti, išsiaiškinti jo silpnybes ir visus kitus gebėjimus, kad pagal tai galėtų sugalvoti, kaip lengviau jį sutramdyti. Deja, ta knyga taip ir liko nebaigta, bet kas žino, galbūt rasiu kažką naudingo.

– Taip, bet... kodėl tau tos knygos prireikė būtent dabar?

– Azara vienintelė galėjo įžengti į tą biblioteką ir visuomet laikė ją užrakintą, bet dar prieš Tasdarui įkalinant mane Nebūties pasaulyje lankiausi jos kambaryje ir netikėtai atradau raktą. Iškart supratau, nuo ko jis, tad... susigundžiau apsilankyti toje bibliotekoje ir radau šią knygą. Dabar, kai vėl esu laisva, galėsiu ją studijuoti ir nebijoti, kad kas nors sužinos jos turinį, nes knyga parašyta azryatiečių kalba, o ją žino vos keletas.

– Suprantu, – linktelėjo Gordonas, tiesdamas jai sulenktą ranką. – Galime paėjėti?

– Žinoma, – moteris tvirtai įsikibo jam į alkūnę.

Neskubėdami jie patraukė tolyn takeliu. Kairėje pievelė buvo apsodinta ryškiomis margaspalvėmis gėlėmis, kurios siūbavo nuo švelnaus vėjo pūstelėjimo. Žynys mėgaudamasis kvėpė gaivų ryto orą. Jam visuomet patiko ši vieta, ypač dėl to, kad klimatas šioje planetoje buvo visiškai kitoks ir keitėsi kas aštuonerius metus. Dabar čia vis dar vyravo vasara, o tai reiškė, kad atvykęs čia galėjo bent trumpam pamiršti šaltį. Šešėlių Karalystėje, kaip ir Žvejų kaimelyje, kur buvo įsikūrę jos vartai, šiuo metu laikėsi žiema, bet Šešėlių Karalystėje niekada nesnigdavo, tik žymiai pablogėdavo oras. Taip nutiko ir šiais metais.

– O apie ką norėjai su manimi pasikalbėti? – po valandėlės nutraukė tylą Arela.

Gordonas staiga stabtelėjo ir šiek tiek nusiminęs pažvelgė į ją. Moteris pradėjo nujausti, dėl ko jis čia, bet žinojo, kad pokalbio neišvengs.

– Tiesą pasakius, mane čia pasiuntė Lina, – prisipažino jis, ir vėl pradėdamas eiti taku. – Jai nepavyko tavęs atkalbėti, tad pagalvojo, kad pavyks man.

– Ak, nenorėjau į tai painioti tavęs, – atsitraukusi ji susiėmė už galvos. – Tikriausiai galvoji, kad esu beširdė pabaisa, nemylinti savo vaikų.

– Ne, negalvoju, pirmiausia noriu suprasti, kas atsitiko. Kodėl Ravena ant tavęs supyko ir nusprendė pabėgti?

– Argi Lina tau neaiškino?

– Žinau, kad tau nemalonu apie tai kalbėti, bet privalau žinoti viską, kad galėčiau jums abiem padėti.

– Nėra nieko, ką tau reikia žinoti.

Arela nusibraukė ištryškusias ašaras ir paspartino žingsnį, bet Gordonas sugriebė jai už rankos. Nuoširdus jo žvilgsnis iškart ją sulaikė ir šiek tiek nuramino. Ji trokšte troško išlieti visus savo jausmus, stipriai jį apkabinti, bet bijojo priartėti per daug ir padaryti neatitaisomą klaidą, kitaip Tasdaras galutinai ją sunaikintų.

– Arela, ar tu nuo manęs kažką slepi?

Tačiau ji tylėjo, neišdrįso pasakyti jam to, ką iš tiesų privalėjo. Vyras jautėsi nusivylęs, bet vis dar laukė atsakymo, nes ketino būti kantrus, nesvarbu, kiek jam teks laukti.

– Gerai, jeigu nenori, gali nesakyti smulkmenų, bet suprask, Ravena kenčia lygiai taip pat, kaip ir tu. Ar nebūtų kur kas geriau, jei leistum jai ir vėl grįžti į Azryatą?

Moteris sunkiai atsiduso ir nukreipė akis į horizonte ošiančius medžius.

– Niekada nesakiau, kad uždraudžiau Ravenai gyventi Azryate, ji pati nusprendė pabėgti, nes manęs nekenčia.

– Nekenčia? – Gordonas sutrikęs dar kartą pažvelgė į ją. – Maniau, kad ji norėjo surasti Averiną ir išvaduoti Rebeką iš Tasdaro nelaisvės, o tu jos neišleidai, dėl to ji ir pabėgo.

– Iš dalies tai tiesa, bet buvo dar šis tas... – jos balsas ūmai nuslopo, tarsi ji nenorėtų, kad jų pokalbį dar kas nors nugirstų. – Aš... pasakiau Ravenai, kad ji buvo vaikas, kurio nenorėjau.

Gordonas apstulbęs kurį laiką tylėjo ir iš jos veido išraiškos bandė suprasti, ar ji sakė tiesą, bet neįskaitė nė lašelio melo.

– Suprantu, kaip tu jautiesi, bet pasakiau jai visišką tiesą. Kai tas niekšas... mane taip išniekino, buvau praradusi norą gyventi, man buvo niekas nesvarbu, nors tuo pačiu jau žinojau, kad savyje nešioju gyvybę. Bet Ravena buvo prievartos vaisius, nekenčiau jos visa savo esybe, ir tuo pačiu kaltinau save, kad nesugebėjau pasipriešinti. Tą dieną norėjau viską užbaigti, kad daugiau nebetektų kentėti, bet tada susipažinau su Azara. Ji sustabdė mane nuo savižudybės ir nugabeno į Azryatą. Nuo tos dienos esu Zurato Ordino narė. Azara padėjo man suprasti, kad Ravena nėra kalta dėl to, ką tas niekšas su manimi padarė, ir po truputį susitaikiau su tuo, kad ji ateis į šį pasaulį. Aš ją pamilau ir tik dar labiau pradėjau nekęsti Tasdaro, nes dėl mano skausmo buvo kaltas tik jis.

– Bet Ravena to nežino, tiesa?

– Bandžiau jai pasakyti, bet ji nesiklausė manęs iki galo.

– Tuomet kodėl nenuvyksti pas ją ir visko nepaaiškini?

– Nemanau, kad ji pasiruošusi mane išklausyti, tikriausiai manęs neprisileistų.

– O tu bent pabandyk, nes kitaip daugiau niekada jos nebepamatysi. Nejaugi šito nori?

– Žinoma, nenoriu, bet man reikia laiko pasiruošti. Neskubink manęs, gerai?

– Suprantama, bet kuo greičiau, tuo geriau bus ir tau, ir jai, nepamiršk.

Arela tik liūdnai šyptelėjo ir nusiėmusi nuo galvos gobtuvą vėl patraukė tolyn taku. Nenorėdamas atsilikti, Gordonas nusekė iš paskos. Minutėlę jie ėjo tylėdami, paskendę savo mintyse.

– O kaip sekasi tau? – netikėtai paklausė moteris. – Visą laiką kalbame apie mane, bet greičiausiai ir pačiam nėra lengva. Jei gerai pamenu, tau vis dar nepavyko panaikinti visos tos negatyvios energijos Šešėlių Karalystėje, ar ne?

– Taip, – pritarė žynys. – Kad tai padaryčiau, man reikia daugiau žmonių, vienas to blogio iš ten tikrai nepašalinsiu. Be to, pastaruoju metu mano galios, kurias esu gavęs iš Pirmapradžių dievų, dėl neaiškios priežasties yra žymiai silpnesnės.

– Tikrai? – sukluso ji. – Argi negalėtum su jais apie tai pasikalbėti?

– Galėčiau, bet nežinau, ar tai padės. Galbūt pirmiau turėčiau pasitarti su Aristėju, Vyriausiuoju žyniu, jis tikrai turėtų žinoti, ką man reikėtų daryti.

Bekalbėdami jie net nepajuto, kaip pasiekė Arelos namus. Eidami per sodą klausėsi malonaus paukščių čiulbėjimo ir aukštų liepų šnaresio. Sustojo prie dvivėrių durų.

– Ką gi, jei jau atėjai, gal norėtum su manimi išgerti kavos? – glausdama rankas priešais save kiek nedrąsiai paklausė Arela.

– Ačiū, bet nelabai turiu laiko, gal kitą kartą.

Gordonas jau sukosi eiti, bet moteris prisislinko arčiau jo ir švelniai suėmė už rankos.

– Palauk, turiu tau kai ką pasakyti. Tai susiję su Rebeka.

Ir ji nutilo. Žynys žiūrėjo į ją nieko nesuprantančiomis akimis ir laukė, tačiau Arela tik papurtė galvą ir staiga, tarsi išsigandusi, atsitraukė.

– Arela? – sujudo Gordonas. – Kas tau taip neduoda ramybės? Žinai, kad gali man sakyti viską, ar ne?

– Na... supranti, Rebeka... nerimauju, nes ji pas Tasdarą, kas žino, kaip jis su ja elgiasi, o aš nieko dėl to negaliu padaryti.

– Nori, kad padėčiau ją iš ten ištraukti?

– Neverčiu tavęs padėti, žinau, kad į Tamsos tvirtovę brautis labai pavojinga, bet pagalba tikrai praverstų.

– Galėčiau pamėginti ką nors sugalvoti, kartu su Lina ištraukėme iš požemių Neptūną, galbūt pavyktų ir ją.

– Nemanau, kad šį kartą Tasdaras bus toks neapdairus, Rebeka jam daug svarbesnė už Neptūną, neabejoju, kad laiko ją kur nors kitur, o kad tai išsiaiškintume, teks šnipinėti, ko pati tikrai daryti negalėčiau. Nesu tokia stipri, kaip tu, nesugebėčiau apsiginti, jei mane užkluptų.

– Nesijaudink dėl to, kartu būtinai ką nors sugalvosime.

Arelą tai šiek tiek paguodė, todėl ji dėkingai jam nusišypsojo, bet tuoj pat nuraudusi nusuko akis sodą. Tai pastebėjęs, Gordonas priėjo arčiau, bet nieko nesakęs taip pat žvelgė į juos supančius medžius ir eilėmis besidriekiančias rožes. Jos čia buvo kiek kitokios, nei Žemėje, dvigubai didesnės ir ryškesnės, o tai reiškė ir stipresnį aromatą, kuris, ilgiau pabuvus sode, įsigeria į drabužius. Nenuostabu, juk čia buvo visiškai kitas pasaulis, nors ir daug kas jame priminė gimtuosius kraštus.

Atsipeikėjusi pirmoji, moteris pažvelgė į Gordoną. Jau norėjo paliesti jo ranką ir pažadinti iš minčių, bet jis pats atsisuko ir pasitaisęs savo tamsiai žalią apsiaustą atsistojo tiesiai priešais ją.

– Suprantu, kaip tave neramina ši padėtis, bet dabar svarbiausia susitaikyti su Ravena. Kuo ilgiau ji bus toje būsenoje, kokioje yra dabar, tuo bus didesnė tikimybė, kad praras savo galias.

– Ką nori tuo pasakyti? – nustebusi kilstelėjo antakius Arela.

– Nejaugi nežinojai? Gili depresija Ypatinguosius gali nuvesti prie galių netekimo, o galios, kaip žinia, yra mūsų gyvybės šaltinis.

– Ar tai reiškia, kad... Ravena gali mirti? – persigando ji.

– Taip, labai didelė tikimybė, – linktelėjo jis. – Gaila, nežinojau jūsų padėties, būčiau pasakęs anksčiau. Lina greičiausiai irgi to nežinojo, tad tau teks truputį paskubėti, ar sugebėsi?

– Pasistengsiu, – ėmė blaškytis Arela, užsikišdama už ausies plaukų sruogą. – Mane ir taip dėl Ravenos graužia sąžinė. Privalėjau leisti Tasdarui ją valdyti, nes kitaip jis būtų pasiuntęs blogį į Azryatą ir visiškai jį sunaikinęs... Tai beveik tas pat, kas gelbėti savo gyvybę, paaukojant kažkieno kito.

– Tu nekalta, Arela. Kaltos aplinkybės.

Moteris tik liūdnai nusišypsojo. Jautėsi dėkinga jam už tai, kad palaikė.

– Beje, – vėl prakalbo Gordonas, – jau labai seniai nieko negirdėjau apie Azarą. Kur ji, jei Tasdaras per mūšį jai nieko nepadarė?

– Prieš prasidedant visai tai suirutei išvyko į Žemės planetą, bet taip ir nebegrįžo. Nujaučiu, kad galbūt kažkur slapstosi su Naidželu arba netgi Eliza.

– Su Naidželu? – šiek tiek sutriko žynys. – Maniau, kad jis buvo nužudytas po Antrojo Visatų karo.

– Ne, mes tik apgavome Tasdarą, – papurtė galvą Arela. – Naidželas gyvas, bet po viso to karo norėjo gyventi įprastą gyvenimą ir persikėlė į Žemę. Nežinau, ar kada nors susitiksime, bet džiaugiuosi, kad jam viskas gerai. Ir pati kartais norėčiau nuo visko atsiriboti, bet man nepavyktų taip paprastai to padaryti, jeigu apsimesčiau mirusia, Tasdaras tikriausiai pašėltų ir nesusilaikęs visus jus išžudytų, tikrai nenoriu būti dėl to kalta.

– Manai, kad jis tave vis dar myli?

– Po to, ką jis padarė, sunku patikėti, kad galėtų mane mylėti, greičiausiai tik pasinaudojo, norėdamas sukurti Raveną. Ir vis dėlto... mes oficialiai dar nesame išsiskyrę.

– Ką? – apstulbęs vos nesuriko jis. – Kodėl?

– Jis nenorėjo, sakė, kad mums geriau likti kartu. Galbūt tai koks nors ženklas...

– Ir nieko neketini dėl to daryti?

– O ką turėčiau? Jeigu jis nenori skirtis, aš negaliu jo priversti pakeisti savo nuomonės, net jei pažįstu jį geriau nei tu.

– Nebijok, neketinu kažko imtis, man tik pasirodė keista tokia jūsų padėtis.

Arela sunkiai atsiduso.

– Galbūt vėliau jis supras, kad nebemyliu jo, bet dabar tai nesvarbu, argi tau nereikia saugoti savo Karalystės?

– Taip, žinoma, tuoj pat išvykstu, – šyptelėjo Gordonas. – Iki kito karto.

Moteris taip pat atsisveikino, o kai jis pagaliau teleportavosi namo, žengė prie durų slenksčio, bet tuo metu, lyg kažką pajutusi, ir vėl pažvelgė į dangų.