Tamsos gaivalai
Žemės trauką geriausiai matuoja ruduo,
Kai dulksnojanti prieblanda obuoliu kvepia,
Kai baugu būtimi vien save apsiklot,
Iš bestingstančio kūno meldimai kai lekia
Už kitus - už savus, nes esi tik dalis,
Tiktai menkas vabzdys, įsispraudęs į vyksmą,
Nes tamsos gaivalai pasikėlę visi,
Pagiežingas šėtonas ant laimingų kai pyksta,
O jo ordos ištiško nuodingais purslais
Ir keiksmais bei nemeile tautas sugadino.
Žemės trauką geriausiai matuoja ruduo,
O ne tie, kas jau manė, jog dangų pažino.
Nuskaidrėjo vanduo, atsijojęs šapus,
Lyg teisėjas, nusprendęs, kas geras, kas - blogas.
Daug tamsos, kurioje čeža vėjas, lietus
Ir krešėt nepradėjęs istorijos klodas.