Grįžusi iš mokyklos, Ravena tuoj pat nuskubėjo į savo kambarį, numetusi kuprinę ant grindų dribo į lovą ir padėjo galvą ant didžiulio pliušinio meškino kelių. Niekaip neapleido įvairios mintys apie pastaruosius įvykius, bet vis dar atrodė, kad viskas stovi savo vietose ir daugiau niekada nepajudės į priekį, kad ji taip ir liks gyventi pas Liną ir jaus neviltį dėl savo tikrosios mamos. Mergaitė buvo pavargusi nuo viso šito, nežinojo, ar sugebėtų kažką pakeisti, net jei ir stengtųsi, tad kam išvis bandyti? Kam puoselėti tuščias viltis?

Nuo tokių apmąstymų Ravena nejučia užmigo net nespėjusi persirengti. Prabudo girgžtelėjus durims, o pakėlusi galvą išvydo prieinančią Liną ir atsikvėpė iš palengvėjimo.

– Neatėjai pietų, ar tau viskas gerai? – moteris sunerimusi prisėdo ant fotelio lovos kojūgalyje. – Žinau, kvailas klausimas, bet suprask, aš vis dar dėl tavęs nerimauju.

– Ne, nieko tokio, – trindamasi akis sukuždėjo Ravena. – Aš tik prisnūdau, dėl to neatėjau. Pastaruoju metu sunku užmigti naktimis, nieko neįprasto.

– Gerai, susitvarkyk ir ateik pavalgyti.

Lina pakilo ir daugiau nieko nesakiusi išėjo. Mergaitė dar minutėlę sėdėjo ant lovos, paskui nuleido kojas ant grindų, skubiai persirengė ir nusileidusi laiptais žengė į virtuvę. Lina pietums buvo pagaminusi bulvių ir sūrio kukulius su grietine ant viršaus. Tai šiek tiek pakėlė jai nuotaiką, mama visą laiką stengėsi gaminti jos mėgstamiausius patiekalus. Ravenai netgi pasidarė gėda, nes iškart nepastebėjo jos pastangų ir niekaip negalėjo už tai atsilyginti, nebent šypsena, nors šiuo metu šypsotis neįstengtų.

– Ačiū už pietus, – įsitaisydama prie stalo padėkojo ji. – O kur Agnesė?

– Šiandien užtruks mokykloje ilgiau, gali nesijaudinti. O ką ketini veikti pavalgiusi?

– Namų darbų nėra, tad galbūt ir vėl eisiu čiuožinėti.

– Tik nebūk taip ilgai, kaip vakar, kad netektų tavęs ieškoti.

– Žinoma, nesijaudink.

– O pagalvojai apie tai, ką sakiau vakar?

Išgirdus klausimą Ravenos ranka sustingo ore, paskui iš lėto nusileido ant stalo, pirštai susirietė į delną.

– Galvojau, bet... nenoriu kalbėti su kitais žmonėmis, man kur kas maloniau būti su pažįstamais, man mielesnėje aplinkoje.

– Gerai, Ravena, kaip nori, – sunkiai atsiduso moteris. – Bet pasakyk, jei kartais persigalvosi.

Mergaitė tik linktelėjo ir skubiai papietavusi išdūmė pro duris. Lauke nestipriai snigo, tad šiltai apsirengusi apsivyniojo kaklą raudonu languotu šaliku ir pagriebusi slides išbėgo. Šiandien buvo šilčiau nei vakar, tarp dangų užklojusių debesų kartkartėmis pasirodydavo saulė ir nušviesdavo visas apylinkes, o tada sniegas spindėdavo vaivorykštės spalvomis, tarsi gausybė mažų deimančiukų, pabirusių ant žemės.

Vietovė buvo apklota storu sniego sluoksniu, bet Ravena ketino čiuožti tuo pačiu kalnu, tad kelias iki jo nuo seniau buvo išmindytas ir eiti nebuvo taip sunku. Mergaitė vis žvalgėsi į visas puses – artėjo Mirties girios link, kur gyveno ją užpuolęs Ževodano žvėris, ir nors žinojo, kad galėtų apsiginti, vis tiek nerimavo. Netrukus pasiekė Sidabrinio Sfinkso upę. Ji buvo užšalusi, todėl eiti galėjo ledu, nors kur kas greičiau būtų teleportuotis. Bet ne, Ravena nenorėjo teleportacijos naudoti be reikalo, Neptūnas sakė, kad geriau taupyti savo energiją svarbesniems dalykams, be to...

Mergaitė papurtė galvą ir pažvelgė milžiniškos uolos pusėn, kur slėpėsi Krištolo rūmai. Neptūnas... ji trokšte troško jį pamatyti, išgirsti jo balsą, kartu pačiuožinėti nuo kalno, jį nurungti arba pralaimėti, bet, deja, jo šalia nebuvo, tad gniauždama savyje nusivylimą Ravena baigė kirsti upę ir pagaliau pasiekė tvirtą žemę. Taip ir būtų nuėjusi tolyn, bet staiga prieš akis kažkas šmėstelėjo. Mergaitė sutrikusi apsidairė ir net išsižiojo iš nuostabos – aplink ją ratus suko mėlyna šviesa spinduliuojantis drugelis.

– Iš kur jis čia atsirado? – balsu savęs paklausė Ravena, nesuprasdama, kaip jis gali gyventi tokiu metų laiku. Nebent... jis nėra tikras, o išburtas Neptūno, kaipgi kitaip visa tai paaiškinti? Mergaitės širdis suspurdėjo iš jaudulio. O jeigu Neptūnas iš tikrųjų gyvas ir grįžęs į rūmus kviečia ją ateiti?

Drugelis vis neramiau suko ratus aplink ją, tarsi ragindamas paskubėti. Ravenai tai priminė dieną, kai atrado Krištolo rūmus. Neabejojo, kad tai kažkoks ženklas, o po kelių akimirkų kojos ėmė nešti ją tolyn, per didžiausias sniego pusnis. Ji vis kliuvinėjo ir griuvinėjo, iš rankų pamesdama slides, bet iš visų jėgų stengėsi kuo skubiau nusigauti prie vartų, o drugelis tik ir rodė jai kelią, nors ji pati jau seniai jį žinojo, galėjo eiti kad ir užsimerkusi.

Pagaliau Ravena pasiekė uolą ir nedelsdama paspaudė žvaigždės formos akmenėlį. Vartai dundėdami atsivėrė ir į ją padvelkė nostalgiškas, aštraus muskuso kvapas, kuris jau buvo įsigėręs į visas sienas. Tas pats, kuriuo visuomet kvepėdavo Neptūnas. Mergaitei tarsi žnyplėmis sugriebė širdį, ji dar apsidairė drugelio, bet jo daugiau nepamačiusi smuko į vidų ir atrėmė slides į sieną. Buvo daug šilčiau, nei ji įsivaizdavo, juk rūmuose jau seniai niekas nesilankė, niekas negalėjo pakūrenti židinio, nebent ji neapsiriko ir Neptūnas išties grįžo.

– Neptūnai! – visu balsu pašaukė ji. – Tu čia?

Tačiau atsiliepė tik jos balso aidas. Galbūt Neptūnas tiesiog jos neišgirdo, juk rūmai milžiniški, arba ji apsiriko ir jo čia net nėra.

– Neptūnai?

Ravena skubiai perėjo fojė, patikrino visus galimus kambarius, užlipo į antrą aukštą, kur buvo jo miegamasis, bet niekur jo nerado, net bibliotekoje, kurioje draugas labiausiai mėgdavo būti. Nusivylusi ji susmuko ant kilimo. Kaip galėjo būti tokia kvaila? Kaip galėjo pagalvoti, kad Neptūnas gyvas? Bet ką tuomet reiškė tas drugelis? Ar ji tiesiog matė tai, ką norėjo pamatyti?

Ašaros riedėjo jos skruostais ir papsėjo ant kilimo. Mergaitė jautėsi įskaudinta, nesuprato, kodėl likimas skyrė jai tokius išbandymus, jau ir taip užteko Pranašystės, skelbiančios pasaulio pabaigą, dėl kurios iš dalies bus kalta ir ji, kodėl turėjo prarasti žmones, kuriuos labiausiai mylėjo? Argi dar nebuvo gana? Ravena jau pakankamai išliejo ašarų, sužinojusi savo lemtį sunkiai užmigdavo ir sapnuodavo košmarus, kurie varydavo tik į dar gilesnę neviltį, o padėti jai niekas negalėjo, tik Lina. Mergaitė nenorėjo užkrauti jai savo bėdų, todėl stengėsi dalį jausmų užgniaužti, nors tai daryti sekėsi sunkiai.

Dar kurį laiką paklūpojusi ant kilimo, Ravena iš lėto pakilo ir jau ruošėsi eiti, bet staiga galvą persmelkė prisiminimas. Kažkur tuneliuose turėjo būti raktas nuo rūmų. Neptūnas pasakojo, kad jį panaudojus daugiau nebegalėtum sugrįžti, nes išnyktų vartai. Mergaitė, žinoma, jokiu būdu nenorėjo atsikratyti šia vieta, bet pažadėjo tai padaryti draugui pakliuvus į bėdą ar žuvus, juk rūmai nestovės čia niekieno neprižiūrimi. O gal tas drugelis ir norėjo priminti jai tą pažadą? Gal Neptūno dvasia vis dar klajojo šiame pasaulyje ir bandė su ja susisiekti?

Negaišdama Ravena puolė pro duris ir visu greičiu nušuoliavo į pirmą aukštą. Praėjo nemažai laiko, kai buvo tame slaptame tunelyje, bet tikėjosi, kad rasti raktą nebus sunku, vis dar puikiai prisiminė kelią. Nerimą kėlė tik tai, ar įstengs atsisveikinti su rūmais, nes juose liko daugybė linksmų ir brangių prisiminimų. O gal kaip tik būtų lengviau susitaikyti su draugo netektimi?

Kad ir kaip kankino abejonės, mergaitė perėjo ilgą koridorių ir pravėrusi pasenusias duris pažvelgė į laiptus, vedančius gilyn į tamsą. Dabar ji neturėjo jokio šviesos šaltinio, bet tai nė kiek negąsdino, žinojo, kad apačioje jai niekas negrės, ir neskubėdama ėmė leistis žemyn. Slaptas tunelis turėjo būti visai čia pat už posūkio, Ravena ėjo atsargiai, kad neužkliūtų, vis braukdama per grublėtą sieną, kol galiausiai jos ranka apčiuopė orą. Ta siena buvo metru nutolusi, o ant jos turėjo būti išsikišęs akmuo, kurį pastūmus ji turėtų atsiverti. Norėdama jį surasti, mergaitė graibiojo sieną abiem rankomis, kol galiausiai apčiuopė. Širdis sutuksėjo greičiau, kai garsiai dundėdama siena ėmė iš lėto slinkti į šalį.

Į Raveną tvokstelėjo tik dar didesnis šaltis ir tamsa. Minutėlę ji stovėjo ir galvojo, ar nereikėtų pirmiau susirasti žibintuvėlio, bet apsisukti atgal nenorėjo, kai nuėjo jau tiek kelio, tad sukaupusi drąsą sparčiai nukulniavo nelygiu grindiniu. Visai netrukus tunelį pakeitė nedidelė, visiškai tuščia patalpa. Mergaitė žinojo, kurioje sienoje turėtų būti įduba su dėžute, ir nors beveik nieko nematė, surado ją akimirksniu. Nebuvo laiko atidarinėti jos dabar, tad čiupo ją į rankas ir stipriai spausdama prie krūtinės išbėgo. Prireikė vos kelių minučių, kol pasiekė laiptus, jais bėgdama vos neišmetė dėžutės, jaudulys lipo per gerklę, bet stengėsi suimti save į rankas ir pasiekusi viršų stabtelėjo atsikvėpti. Dėžutė buvo sena, medinė, su paauksuotais kraštais ir išraitytais įvairiausiais raizginiais kampuose.

Ravena kurį laiką stovėjo įsmeigusi akis į ją. Žinojo, kad privalėjo užrakinti tas nelemtas duris, bet vis tiek nesiryžo. Keliai taip virpėjo, jog daugiau neįstengdama stovėti ji nugara atsirėmė į sieną ir nuslydusi žemyn pajuto šaltas koridoriaus grindis. Akyse liejosi vaizdas nuo ašarų. Ką ji vis dėlto daro? Kaipgi gali sunaikinti tokį grožį? Ir kodėl Neptūnas privertė ją taip žiauriai pasielgti?

Valandėlę mergaitė sėdėjo nekrutėdama, apkabinusi dėžutę, paskui palengva atvožė dangtelį ir pažvelgė į audeklą, kuriame turėjo būti susuktas raktas. Ne, ji to nepadarys, jokiu būdu nerakins vartų. Geriau pati prižiūrės rūmus, laistys oranžerijoje gėles, valys dulkes, šluos grindis ir skalbs patalynę.

Rankomis ji automatiškai čiupo audeklą ir net neišvyniojusi rakto šveitė jį į sieną priešais save. Raktelis dzingtelėjęs dar pasirito grindimis, kol galiausiai patalpą vėl apgaubė mirtina tyla. Ravena tarsi užhipnotizuota spoksojo į jį, bet netrukus pakilo, nužingsniavo į netoliese esantį vonios kambarį ir nuleido jį tualete. Jau norėjo eiti, bet atkreipė dėmesį į savo atvaizdą veidrodyje ir net aiktelėjo iš nuostabos. Nuo bemiegių naktų jos oda buvo perbalusi, todėl po akimis esantys juodi ratilai tik dar labiau išryškėjo. Tuo pačiu ji jautėsi nusivylusi, kad nusirito taip žemai, bet nežinojo, ką daryti, kad būtų kitaip, juk negalėjo visko tiesiog pamiršti.

Apie tai galvodama Ravena patraukė prie išėjimo iš rūmų ir pasiėmė savo slides. Užsidarius vartams ją apgaubė šaltis ir visiška baltuma. Būdama viduje ji net nepastebėjo, kaip užėjo smarki pūga, būtinai turėjo grįžti namo, kol Lina nepradėjo dėl jos jaudintis. Tačiau eiti tolyn buvo nelengva, siautėjantis vėjas vis bloškė ją atgal, o sniegas talžė veidą iš visų pusių taip, kad sunku buvo net įkvėpti. Bet tada mergaitė išgirdo tolumoje kažką šaukiant ir pažvelgusi į priekį išvydo artėjančią figūrą. Netrukus paaiškėjo, jog tai Agnesė. Nudžiugusi ji paspartino žingsnį ir vos ne paknopstom puolė artyn.

– Kaip gerai, kad tave radau, – Agnesė sulaikė ją, kad nenuvirstų į pusnį. – Mama sakė, kad išėjai čiuožinėti, o prasidėjus pūgai labai sunerimo, kad negalėsi grįžti pati. Tau viskas gerai?

– Taip, kaip tik ėjau namo. Geriau paskubėkime.

Agnesė pritardama pačiupo jai už rankos. Jos abi patraukė namų link, ir nors eiti buvo sunku, nė viena nė karto nesustojo. Gerai įsižiūrėjusi į tolį, Ravena matė namo kontūrus, o po kelių minučių jau stovėjo prie durų. Agnesė nuleido rankeną ir palengva jas stumtelėjo. Mergaitės skubiai nusimetė striukes ir nuskubėjo į virtuvę. Jas pasitiko sunerimęs Linos žvilgsnis ir du karštos arbatos puodeliai.

– Atsiprašau, mama, nenorėjau ir vėl tavęs jaudinti, – apgailestavo Ravena.

– Nieko tokio, tu nekalta, kad prasidėjo pūga, – moteris menkai šyptelėjusi prisėdo ant kėdės. – Beje, pagalvojau, kad rytoj galėtume važiuoti apsipirkti, tau tikrai praverstų nauja striukė.

– Man nereikia naujos striukės, – paprieštaravo ji. – Nenoriu niekur eiti.

– Bent jau palaikytum kompaniją, kad netektų sėdėti vienai namuose.

– Na gerai, aš dar pagalvosiu, – galiausiai pasidavė ji ir pasiėmusi puodelį nuskubėjo į savo kambarį. Žinojo, kad Lina tokiu būdu bandė ją prablaškyti, bet kas iš to, jei grįžusi atgal namo ir vėl galvos apie tą patį?