Dieviškoji kanceliarija
 

Veikiantieji asmenys: Dievas
                                         Liuciferis
                                         Kristus
                                         Hitleris
Šventieji ir nelabieji bei  Choras
 
Šventas Petras.  Stok, kas eina?      Į žiūrovus.  Jūs visi susirinkote į dangų?
Pabėgėliai. Ne, jie ne prie ko. Tai mes bėgame nuo karo, įleisk.
Šventas Petras. Negaliu, nėra tokio įsakymo įleisti. Rašykite prašymą, pateikite dokumentus ir laukite.
Pabėgėliai. Mes neturime dokumentų, išbėgome kaip stovime.
Šventas Petras. Vis tiek rašykite ir laukite atsakymo. Pasitraukite nuo vartų.
 
Angelų choras. Visi nori į dangų
                          Galvoja ten rojus
                          Galvoja ten rojus
                          Ir šviesus rytojus.
Aleliuja aleliuja
Ave vita celuja!
 
Dievas. Tebūnie Pradžia!

Angelų choras. Tebūnie tebūnie
                              Pradžia radžia džia  
                              Čia čia čia

Sekretoriatas
Angelų choras paštininkų rūbais perdavinėja vieni kitiems popierių lapus ir telegrafo juosteles, kurios perauga į tualetinio popieriaus juostas. Didelis sąmyšis.
 
Orleano mergelė. Oi, negaliu. Negaliu skaityti visų šitų nesąmonių, duok to, duok ano.
Motina Teresė. Žana, na ko tu skundiesi, žmonės visais laikais stengėsi gauti kažką veltui.
Orleano mergelė. Bet čia jau išvis: sūnus prašo, tiksliau sako tėvui, kad melsiuosi dievui, jog tas neužsigeistų vaišintis jo pica, kai ją jam atneš. Ir jis iš tikrųjų prašo to dievo. Koks žiaurus nesiskaitymas su artimu žmogumi, o kita vertus, koks susireikšminimas ir įsivaizdavimas, kad dievas neturi ką veikti, tik ir pildo visokias nesąmones.
Motina Teresė. Mesk į konteinerį. Ir nesinervink dėl smulkmenų. Aš tokių banalybių net ne atsiverčiu, viską į pečių. Oi, atleisk, kad ugnį priminiau, tau juk skaudu?
Orleano mergelė. Nieko, jau pripratau. O kai tik priprasiu prie naujo klubo, vėl sėsiu ant žirgo ir grįšiu į kurjerių tarnybą. Popieriai ne man, aš veiksmo žmogus.
Motina Teresė. Man irgi reiktų keisti sąnarį, vos paeinu, bet bijau.
Orleano mergelė. Nebijok, pasikliauk Dievu, aš nieko nejaučiau, užmigdė su degtine lyg kokią rusų bobą, smigau po pirmos stiklinės ir prabudau tik po operacijos.
Motina Teresė. Jie sumaišė vardus, pagalvojo, kad tu Ženia, pas rusus yra toks vardas Jevgenija, todėl ir nugirdė tave su vodka, nors ir konjako dabar sunku gauti, tokie laikai – visko trūksta.
Orleano mergelė. Svarbiausia, kad prigytų. Įdėjo kažkokio bernelio sąnarį, tik nežinau, koks jo ūgis, jaučiuosi lyg būčiau su mažesniu, gal jis buvo kinietis, juk jie ten mažiukai?
Motina Teresė. Kiniečiai taip, jie nykštukai, ot mano albanai tai gražūs vyrai, aukšti, liekni, nuo kalnų nulipę.
Orleano mergelė. Na, baikim apie tuo vyrus, tuoj sudrėksiu, net karšta, kaip ant laužo.
Motina Teresė. O tave kas operavo?
Orleano mergelė. Nemačiau, gi sakau, buvau nulaužta.
Motina Teresė. Gerai jei ir nekaltybės kartu neatėmė, juk tu nekalta buvai?
Orleano mergelė. Tai žinoma. O kas būt galėjęs?
Motina Teresė. Na, jei Hipokratas, tai jis ne, per senas, be to, labai sąžiningas, nebūtų pasinaudojęs situacija. Būtų palaukęs kol prisikelsi, tada paprašęs rankos ir po visų apeigų, per medaus mėnesį, jei tu būtum ne prieš.
Orleano mergelė. Aišku, prieš. Čia tas senis su barzda?
Motina Teresė. Bet labai protingas.
Orleano mergelė. Ne, tokio arti nemačiau, vis jaunesni sukiojosi.
Motina Teresė. Tai gal Daktaras Mengelė?
Orleano mergelė. Tu ką, išprotėjai? Taigi jis pragare greičiausiai.
Motina Teresė. Oi, nieks nežino, dingo kaip į vandenį, o šiais laikais pasigaminti dokumentus vieni niekai. Gal jis prasprūdo pro šventą Petrą svetima pavarde, ką žinai? Oi, geriau tu pasitikrink, ar tikrai dar turi tą nekaltybę.
 
Įeina Kristus.

Kristus. Tėvas pas save?
Motina Teresė. Oi Jėzau, kaip tu į Dievą kreipiesi?
Kristus. Tau jis Dievas, o man tik tėvas.
Orleano mergelė. Kaip miegojai, Jėzau?
Kristus. Klausyk, negundyk, tik ne dabar.
Motina Teresė. Nemanau, kad dabar galima jį trukdyti, už pusvalandžio dangaus posėdis, jis ruošia kalbą.
 
Dievas įkiša galvą pro duris.

Dievas. Nieko tokio, aš jau pasiruošęs, tegul užeina.
Motina Teresė. Jūs girdėjote, Jūsų Dievybe?
Dievas. Mano klausa dar gera. Užeik, kas nutiko?
 
Dievo kabinetas. Kristus išsitiesia ant ilgo posėdžių stalo.

Kristus. Tėvai, man reikia Dianos.
Dievas. Jėzau Marija, tu mane išgąsdinai, maniau kažkas mirė. Kokios Dianos?
Kristus. Princesės Dianos.
Dievas. Gerai, princesės Dianos, puiku. Aaaa, šitos?
Kristus. Taip.
Dievas. Galiu paklausti, ko tau iš jos reikia?
Kristus. Noriu ją vesti.
Dievas. Palauk palauk, bet ji jau nuvesta. Kas ten jos vyras, princas Čarlzas, berods? Gal atsisėsi kaip žmogus?
Kristus. Seniai ne žmogus. Ir kas, kad ji ištekėjusi? Ji jau mirusi, todėl gali ištekėti antrą kartą.
Dievas. Ne taip greitai, mano berniuk.
Kristus. Man jau du tūkstančiai metų.
Dievas. Gerai gerai, ne berniukas, bet ar žinai, kad ji skaistykloje, ne danguje, ir mirė besivėžindama ne su savo vyru, ne su Čarlzu, o su kažkokiu arabu, šeichu ar sultonu, žodžiu, ne mūsų tikėjimo, kaip jo meilužė, todėl į dangų kelias jai dar ilgai bus uždarytas.
Kristus. Tu gali ją amnestuoti. Ar maža visokių šventųjų, kurių nuodėmės su laiku buvo pamirštos, o dar daugiau yra tokių, kurie išvis nebuvo šventieji, tik žmonės vėliau klastojo istoriją ir skelbė juos šventaisiais. Apsidairyk, tave supa armija apsišaukėlių.
Dievas. Na, kad ne visi šventieji buvo šventi savo laiku, aš galiu sutikti, kur čia viską sužiūrėsi ir patikrinsi, kai užėjo mada visus skelbti šventaisiais, net ir tuos, kurie laiku spėjo rugius pasėti arba laiku nuimti. Kaip man tai primena Rugiuose prie bedugnės. Taip, bet yra ir tikrai atsidavusių tikėjimui asmenybių, negaliu aš per jų galvas atitempti kažkokio arabo sugulovės į šventųjų luomą, suprask gi. Reikia palaukti. Kita vertus, tiek laukei, kodėl dabar staiga panorai vesti?
Kristus. Gal tikrai – ilgas pasninkavimas paveikė protą, bet jaučiu, jei dabar nežengsiu šio žingsnio, tai tada jau niekada to nebus. Kita vertus, anūkai tau irgi nepamaišytų.
Dievas. Na, neužbėkim taip toli į priekį, kol kas apsiribokim nuotaka. O kodėl tau nepaėmus kažko iš šventųjų tarpo, tada nei apkalbų, nei skandalo. Sakykim, Žana d’Ark. Puiki mergina, nekalta.
Kristus. Oi, tėvai, tik nepradėk apie lytinius dalykus. Koks man skirtumas – kalta, nekalta, aš juk Jėzus, man dar geriau, jei kalta, o geriausiai, jei būtų atstumta, supranti? O ta mergelė iš Orleano, ji gi sudeginta, nuo jos ir dabar degėsiais atsiduoda, tu nori, kad aš plikomis rankomis žarijas žarstyčiau? Be to, ji brunetė, aš noriu blondinės. Diana blondinė. Tai labai seksualu.
Dievas. Negaliu atsistebėti – iš kur pas tave staiga tas seksualumas atsirado? Ir tas skirstymas – blondinės brunetės, ar tai ne rasizmas? Anksčiau visiems buvai lygus.
Kristus. Viskas keičiasi. Neseniai peržiūrėjau Vudstoko įrašus.
Dievas. Kas tai, kodėl nieko negirdėjau?
Kristus. Toks festivalis Amerikoj vykdavo. Muzikinis. Tai va, ten prisiklausiau  įdomios muzikos, visokie džimi hendriksai, džanis džoplin, visų nė nesuminėsiu, žodžiu, apsiskelbė gėlių vaikais ir Kristaus, tai yra manęs sekėjais, įsivaizduoji? Tai ten ne tik muzika, bet ir alkoholis, ir seksas liejosi laisvai. Merginos tokios nuostabios, o blondinės ypač, ir tada prisiminiau, kad Diana gražiausia iš visų matytų blondinių ir žiauriai nelaiminga su tuo princu, todėl metėsi prie arabų ir panašiai. Žodžiu, man jos reikia. Ir nesvarbu, kad ji du bermiukus gimdė, kad žuvo avarijoje, netgi būtent todėl ji ir turi būti šventoji.
Dievas. Oi nežinau nežinau, tu man visai protą sujaukei. Ir dar ta muzika. Manai, aš jos negirdėjau? Laukinių muzika.
Kristus. Tėvai, tu senas.
Dievas. Kita vertus, galiu pasiūlyti Merlin Monro, ji, tiesa, dar nešventoji, bet, girdėjau, jai ruošiami dokumentai. Ji blondinė, labai graži. Su ja nebūtų problemų, dangus sutiktų su jos kandidatūra.
Kristus. Nežinau, po Kenedžių?
Dievas. Tau gi vis tiek po ko – arabų ar kenedžių. Nekaltos sakei nereikia, tai koks skirtumas. Monro būtų lengviau prastumti pro kontrolę. Nepamiršk, kaip man sunku buvo tave į savo įpėdinius prakišti. Juk buvo kitų kandidatų: Mozė, kuris tautą per dykumą išvedė, Izaokas irgi kažką padarė, arba Nojus, jis gi iš naujo žmoniją pradėjo. Jie gal vertesni buvo tapti dievais? Bet aš tave pasodinau į sostą. Visokių kalbų buvo. Ilgainiui viskas lyg ir aprimo, o dabar tu nori vėl kažko neįmanomo – mergą iš skaistyklos tiesiai į sostą šalia savęs atvesti. Koks kils skandalas! Man net baisu pagalvoti.
Kristus. Izaokas turėjo būti paaukotas dėl tavęs. Tėvas, Abraomas padėjo jį ant aukuro. Vaikas nesipriešino, atsidavė lemčiai, tikras pavyzdys. Galvojau apie jį, kai mane kalė prie kryžiaus.
Dievas. Tikrai, dabar prisimenu, skyriau Abraomui tokį išbandymą. Tik pamanyk – ketino sudeginti savo sūnų. Beje, ar nesutiktum dar kartą pas žmones sugrįžti?
Kristus. Dar ko užsimanysi? Kad mane vėl užmuštų, tik šį kartą pasodintų į elektros kėdę arba įkištų į dujų kamerą? Ne, su žmonėmis baigta, nenoriu nieko apie juos girdėti, tegul jie kuo greičiau išsižudo ir palieka Žemę gyvūnams ir paukščiams. Dėl Dianos. Aš savo pasakiau, galvok kaip nori. Tau tuoj posėdis, bet nepamiršk – tu Dievas, tau viskas leidžiama.
Dievas. Tu pabūsi?
Kristus. Ne, man neįdomūs jūsų užsiėmimai.
 
Angelų choras pašoka kadrilį ir perstato dekoracijas. Paskui prisimena, kad perstatyti nereikėjo, todėl viską grąžina į vietas atgal
 
Dievas. Užeikite, galite prisėsti.
Jūs kažko nerandate?
Beje, aš Dievas, jei dar nežinojote.

Hitleris. Nėra.
Arba gerai paslėpta.
Kad jūs apsiskelbėte esąs Dievas, apie tai mane informavo gestapas jau palyginti seniai. Kaip turėčiau į Jus kreiptis?

Dievas. Na, paprastai visi kreipiasi...
Hitleris. Jau žinau, kreipsiuosi vokiškai mein Gott, Jūs ne prieš?
Dievas. Man tinka. O ką turėjote omenyje, kai sakėte gerai paslėpta?
Hitleris. Mikrofonus, žinoma, bet vienok neturiu ko slėpti, tad jei ir įrašinėjate, man nesvarbu. Ko norėjote, sakykit, ta prasme, pereikime prie reikalo, nes čia palyginti su pragaru, gana šalta, norėčiau grįžti į šiltą vonią.
Dievas. Iš tiesų, šiuo metu esame priversti taupyti, todėl prisukome šildymą.
Hitleris. Liuciferis lygiai taip pat elgiasi, vanduo siekia vos 30 laipsnių. Kas jums pasidarė, susipykot su dujų tiekėjais?
Dievas. Jie užkėlė tokias kainas, kad esame priversti riboti save.
Hitleris. Na, velniai nematė. Tai dėstykit savo planą.
Dievas. Planą? Net nežinau, ar turiu kokį nors planą.
Hitleris. Čia ir yra jūsų sutanotųjų didžiausia bėda, jūs niekada neturite jokio plano, todėl jus ir kvailina, kas netingi. Aš, pavyzdžiui, visada turiu planą. Visiems atvejams. (Ech, garsusis Barbarosos planas, gaila nepavyko.) Net ir dabar žinau, kaip jus prispausti, kad jūs eitumėte mano nubrėžta kryptimi. Juk jūs nežinote, ką daryti su žmonija, kuri taip išsibalansavo, kad gresia susinaikinimu, todėl prisiminėt gerą ir negailestingą sanitarą, kuris nelyginant vilkas įsisuka į avių bandą ir išpjauna paliegusias avis. Prisipažinkit, mano atliktas žmonijos pašvarinimo seansas jums padarė įspūdį. Tarp kitko, kodėl jūs sumąstėte, kad jūs esate Dievas?
Dievas. O kas jūsų manymu?
Hitleris. Dievas nėra tas, kuris nieko negali. Kuris tik stebi ir nedaro jokios įtakos. Sakykit, ar jūs kada nors sugebėjote su savo skvernakelniais per trumpą laiką suvienyti kokiam nors tikslui dešimtis milijonų žmonių? Tai va, todėl ir nesiskelbkite tuo, kuo nesate. Tai paskui mane ėjo į mirtį visa tauta, kaip aš vadinu nacija, tai aš nulėmiau pasaulio istoriją ir pats, o ne kas kitas, pasirinkau, kada man mirti. Jūs net savo sūnaus nesugebėjote išgelbėti nuo kryžiaus, o mano ir kaulų po mirties niekas nesurado. Aš sugebėjau viskuo iki menkiausių smulkmenų pasirūpinti. Tai kas čia Dievas, a?
Dievas. Taip, sutinku – Jūs geras vadybininkas, bet ne kūrėjas. Nepamirškit, kad visa tai, kuo Jūs naudojotės Žemėje, kažkas kitas sukūrė, Jūs tik galvojote, kad turite teisę patobulinti esamą mechanizmą.
Hitleris. Mechanizmas išties buvo kraupiai susidėvėjęs, kaip, beje, ir dabar. Juk neveltui prisiminėte mane, ar ne taip, mein Gott?
Dievas. Tai jūs sutiktumėte sugrįžti į žemę?
 
Angelų choras praeina keturis kartus per sceną, demonstruodamas naujausias madas
 
Dievas. Kada norėtum vesti?
Kristus. Per Kalėdas.
Dievas. Per savo gimtadienį?
Kristus. Kodėl ne?
Dievas. Gerai, aš viską suruošiu.
Kristus. Nieko nereikės ruošti, tėvai. Susirinks gėlių vaikai, vedami Džimio Hendrikso, visi padainuos, prisigers vyno iki sąmonės netekimo, išsivolios purve ir bus laimingi. Ir mes su Diana taip pat. Ji pritaria hipiams.
Dievas. Dangų nori paversti Vudstoku, šiukšlynu?
Kristus. Bet juk jie tame šiukšlyne, kaip tu sakai, ieškojo dievo, manęs, Kristaus, ir tuo buvo laimingi. Jėzus su mumis, dainavo jie, kaip galiu nuo jų nusigręžti dabar per savo vestuves?
Dievas. Bent kėdžių ten bus?
Kristus. O kam, visi šoksime. Ir tu išsijudinsi.
Dievas. Nežinau nežinau.
Kristus. Pamatysi viskas bus gerai.
 
 
Pragare. Dekoracijas perstato velniai.
Prie vartų Cerberis. Kartais suloja. Kartais pastaugia kaip vilkas.
 
Mefistofelis. Kvietėte, Meistre?
Liuciferis. Taip, noriu šnektelėti. Beje, kaip dėl šildymo, nusiskundimų nėra?
Mefistofelis. Priešingai, Meistre, visi laimingi, kad gali trumpam pailsėti nuo saunos.
Liuciferis. Nežinia, ar trumpam, gali būti, kad šildymo sezonas gali nusikelti nenumatytam terminui. Niekaip nesutariame su dujų tiekėjais. Na, bet ne apie tai. Pastebėjau, kad mūsų mylimas Dievas kažką rezga. Pasikvietė mūsų garbės svečią Hitlerį pasikalbėti, dabar Vudstoko legendas nori matyti kažkokių vestuvių dalyviais. Ar ne per dažnai jis ėmė landžioti po mūsų teritoriją?

Numeta kaulą Cerberiui. 

Mefistofelis. Dar pridėkite princesę Dianą.
Liuciferis. Diana? Bet ji, deja, ne mūsų protektorate.
Mefistofelis. Taip, labai gaila, žinoma, nepaprastai tiktų jums į porą.
Liuciferis. Visada to norėjau, bet ne tau Martynai, kaip sakoma.
Mefistofelis. Ką gali žinoti. Tereikia išsiaiškinti, ko iš jos nori viršuje. Šiaip ji nelabai dorai elgėsi gyva būdama, dviejų berniukų, princų motina ir su kažkokiu musulmonu, įtariu, kad ne jis vienas buvo jos kolekcijoje. Tokią galima būtų dar labiau sukompromituoti, padirbus liudijimus, suklastojus dokumentus, ir tada jai jau tiesus kelias į pragarą, jūsų nuosavybėn.
Liuciferis. Įdomiai mąstai, tęsk.
 
 
Danguje. Angelų choras skubiai grąžina į vietą Dievo kabinetą.
 
Dievas. Norėjau pasikalbėti su tavimi.
Kristus. Ar ne per dažnai pastaruoju metu mes bendraujame? Kažkas vyksta?
Dievas. Taip, deja. Turėsi pažiūrėti į viską labai rimtai. Pirmiausia tai, kas vyksta Žemėje, manęs netenkina. Tavęs turėtų netenkinti taip pat.
Kristus. Kodėl? Man nusispjaut, kas ten darosi. Juk sakiau, Žemė manęs nedomina nuo tada, kai jie mane nužudė.
Dievas. Neskubėk. Tu turėsi perimti valdymą, jei su manim kas nors atsitiks.
Kristus. Kas gali su tavimi atsitikti, tu gi Dievas?
Dievas. Nepamiršk istorijos, graikų dievų ir visa kita. Aš jau nekalbu apie visokius actekus, budas ir kitą mitologiją. Būti pasirengus visiems atvejams nepakenks. Taigi, tai griežtai turės likti tik tarp mūsų, net kanceliarija nieko neturi žinoti. Ketinu išsiųsti Hitlerį į Žemę pabaigti tuos darbus, kuriuos buvo pradėjęs.
Kristus. Bet jis gi pragare, ne mūsų dispozicijoje.
Dievas. Pasakysiu ir apie tai, bet pirmiausia pasitaikė puiki proga jį panaudoti. Vienoje mažoje šalyje yra jo antrininkas, pažiūrėk į foto, kaip iš akies trauktas, trūksta tik ūsiukų. Matukas. Toks vardas – Matas.  
Kristus. Ne iš šventųjų, tikiuosi?
Dievas. Ne, iki šventųjų jam toli. Kaip iki Mėnulio. Tarp kitko, ruoškis, netrukus persikelsime kuriam laikui į Mėnulį, maža kas gali atsitikti toje Žemėje, jei neduok dieve, branduolinis karas, tai mums ir danguje bus nesaugu. Mėnulis tuo tarpu toli ir radiacija mūsų nepasieks. Taigi. Tu turi išlaikęs ištikimų sau žmonių, todėl noriu prašyti tavęs, kad padėtum sukeisti tą Matuką su Hitleriu. Na, kažkur jį pradangink, man neįdomios detalės.
Kristus. Na, sekėjų, kurie vykdys, ką aš paliepsiu, aišku, turiu. Bet kaip su Hitleriu, negi manai, kad Liuciferis taip paprastai tau jį atiduos?
Dievas. Štai čia mes prieiname prie klausimo, kuo pakeisti Hitlerį, ką pasiūlyti mainais Liuciferiui.
 
 
Sekretoriatas 
Angelų choras tarškina prašymus rašymo mašinėlėmis. 
 
Orleano mergelė. Žinai, pasitikrinau, kaip tu man rekomendavai, dėl savo nekaltybės. Priėjau pas Hipokratą. Jis ten apžiūrėjo viską ir nustatė, kad aš nekalta.
Motina Teresė. Na, matai, kaip gerai, sveikinu. Kristus apsidžiaugs.
Orleano mergelė. Kad jis manęs vengia, ketina su kažkokia princese tuoktis.
Motina Teresė. Palauk, tu neskubėk. Štai tu visokius prašymus skaitai, nors Dievas yra pasakęs: nesiųskit man tų prašymų, vis tiek negalėsiu jų išpildyti. Ir tikrai, kaip gi jis išpildys, jei pavyzdžiui du prašymai kardinaliai priešingi tuo pačiu metu? Tai štai aš geriau peržiūrėjau kitą korespondenciją, vienoje jų atradau kompromituojančią tą princesę medžiagą, neva ji ne tik su arabu miegojo, bet ir su dainininku Filipu iš Rusijos. Na, iš tiesų jis yra bulgaras, tokios Aločkos, Rusijos primadonos buvęs vyras. Ji visada griebė jaunesnius bernelius ir prigriebė kažkada tą Filipą. Padarė iš jo artistą, o tas gastrolėse nučiupo Dianą, tą princesę, kurią Kristus užsimanė vesti. Taigi, čia ne melas, tiesa, taip buvo parašyta tuose popieriuose. Tik tu niekam neprasitark, kad tau pasakojau. Greičiausiai šiuo metu Dievas atkalbinėja Jėzų vesti, juk žinai, kaip jis nemėgsta rusų, ir nors tas Filipas ne rusas, bet vis tiek su ruse gulėjęs, o tai uždeda jam didelį gėdos spaudą. Manau, Viešpats neleis įvykti toms vestuvėms, bet iškilmės jau paskelbtos, tai tau atsiveria šansas, juk jie ieškos pakaitalo Dianai, supratai?
Orleano mergelė. Čia taip supainiota, aš nežinau, tai ką aš dabar turiu daryti?
Motina Teresė. Nieko nedaryk. Arba nusidažyk plaukus, girdėjau Jėzui patinka blondinės.
 
 
Neutrali zona 
Choras ir velniai nuošalyje lošia kortomis.
 
Liuciferis. Norėjote pasimatyti?
Dievas. Kaip žinia, noras čia ne prie ko. Yra reikalas. Girdėjau, ir Tave tai gali sudominti.
Liuciferis. Girdėjote? Man keista, negi ir mano valdose turite ausis?
Dievas. Aš gi Dievas, Liuciferi. Kažkada man tarnavai ir puikiai žinai, kad šnipų turiu visur.
Liuciferis. Taip taip, prisimenu. Atkreipsiu savo tarnybų dėmesį.
Dievas. Tai bergždžia, pats žinai, bet grįžkim prie svarbiausio.
Liuciferis. Ir kas gi šiandien svarbiausio Jūsų padangėje?
Dievas. Mes visada puikiai sutariame ir negalime apsieiti vienas be kito, nėra pragaro, nėra ir dangaus, pozicijai būtina opozicija ir panašiai.
Liuciferis. Taip, Viešpatie, gerai žinau šitą sanklodą, bet visgi?
Dievas. Tu vis dar nevedęs, o tai mane neramina.
Liuciferis. Nejaugi? Kaip malonu girdėti.
Dievas. Todėl galiu pasiūlyti puikią partiją – tu man Hitlerį, aš tau princesę Dianą.
Liuciferis. Mano Viešpatie, ir kam Jums Hitleris?
Dievas. Ne taip keli klausimą, geriau paklausk, ar aš palaiminsiu jūsų vestuves? Atsakau, galėsite tuoktis prie altoriaus. Judas praves šventas apeigas.
Liuciferis. Ir vis dėlto, Hitleris?
Dievas. Taip. Mūsų susitikimas turi išlikti paslaptyje. Jokių pranešimų spaudai.
Liuciferis. Be abejo, Jūsų Šviesybe.
Dievas. Ir dar, ruoškis priimti daug nusipelnusių niekšų artimiausiu metu.
 
 
Aktų salė. Ant scenos tribūna ir prezidiumas. Prezidiume sėdi Mozė, Nojus, Izaokas ir pasirengusi stenografuoti Motina Teresė. Salėje šurmuliuoja šventieji ir kiti pašauktieji. Angelų choras balkone virš scenos.
 
Judas. Giedokite, ko laukiate?
Lukas. Dirigento. Mes negalime be komandos.
Judas. Tai pakvieskite į sceną Liudvigą.
Lukas. Bet jis kurčias. Gerai, aš pats.

Angelų choras. Sekmadienis sekmadienis
                           Poryt bus antradienis
                           Gavėnios gavynus
                           Kepsime saldžius blynus
                            
 
Iš scenos galo pasirodo Dievas. Visi stojasi ir ilgai ploja. Girdisi šūksniai bravo, aleliuja ir tegyvuoja. Aplodismentai perauga į ovacijas. Galų gale Dievas, apžvelgęs salę ir pasitenkinęs reiškiama pagarba, pakelia ranką, tokiu būdu sustabdymas sveikinimus.
 
Dievas. Tebūnie susirinkimas!

Visi vėl truputį paploja ir sėdasi. Tada į tribūną išeina senis Mozė.
 
Mozė. Sveiki draugai..., tai yra bičiuliai, bendražygiai, bendraminčiai, gentainiai, geros valios piliečiai, broliai ir seserys, giminės ir artimieji...
Dievas. Gal prieikim prie reikalo?
Mozė. Taip, žinoma. Reikalas toks, draugai, tai yra...
Izaokas. Leiskite man.
Dievas. Prašau. Sėskis, Moze.
Izaokas. Gerbiamieji, visi pašiurpę stebime, kas vyksta mūsų mylimoj žemelėje. Baisu, kad tuoj tos puikios visatos vietelės, kurioje visi praleidome gražiausius gyvenimo metus, gali išvis nelikti. Visokie apsišaukę liberalai įvedinėdami naujus mokesčius, kurstydami nesantaiką ir varžydami žmonių teises bei stumdami visus į nevisai geras gretas, suprantate, ką turiu omenyje, prisišauks tokius neramumus ir karo gaisrus, kad ši žalioji planeta supleškės, kaip nelaiku uždegta degtukų dėžutė.

Balsai. Bravo, teisingai kalbi. Rėžk tiesą.

Izaokas. Aš jau nekalbu apie visokias sugalvotas pandemijas, kurių padedami saujelė turčių nusprendė suvaryti visą žmoniją į skaitmeninį gulagą.  Žolė miestuose nepjaunama, o medžiai – pjaunami, žmones puola erkės ir žiurkės. Visiškas absurdas ir pakrikimas. Kiekvieną dieną girdime, kad tai vienoje, tai kitoje vietoje žiebiasi kariniai konfliktai, kurie neabejotinai peraugs į branduolinį karą.

Balsai. Teisingai. Bravo.

Izaokas. Aš baigiau.
Nojus. Izaokas teisus. Mes privalome įsikišti ir sustabdyti tą beprotybę. Bet klausimas kaip? Žinoma, galima vėl užtvindyti planetą ir tegul visi nuskęsta, bet gal yra kitų būdų? Aš nežinau. O tuo tarpu siūlau laikinai, kol viskas paaiškės persikraustyti į Mėnulį, ten bent mūsų nepasieks radiacija, jei žmonija vis tik nuspręs susinaikinti.
Dievas. Aš pritariu. Kas už?
 
Visi pakelia rankas. 
 
Dievas. Vienbalsiai. Užregistruok. Kas dar nori pasisakyti?
Sebastijonas. Aš, gerbiamas Dieve.
Dievas. Klok, tik palik tas strėlės, ko tu jas visur tampaisi?
Sebastijonas. Negaliu, Viešpatie, jos man visada primena, ką dėl jūsų iškentėjau ir motyvuoja toliau dirbti ta linkme.
Dievas. Gaila, kad Jėzus nesusirinko savo vinių.
Sebastijonas. Žinot, aš nematau dabartinių politikų tarpe tokio ryškaus lyderio, kuris būtų pajėgus sugriauti pasaulį, kaip mes, suprantu, pageidautume.
Dievas. Tiesą sakant, nežinau, ar yra kitas kelias sustabdyti tai, kas vyksta.
Sebastijonas. Taigi, visi tie geitsai, švabai ir sorošai yra menkystos, lyginant su tokiais pamišėliais, kokie buvo Leninas ir Hitleris. Tik tokio ryškumo bepročiai galėtų įvykdyti mūsų planą, tai yra nunešti po velnių visą šitą pasaulį.
Mozė. Atsargiau su išsireiškimais. Ir pavardes vartok apgalvotai, maža kas, visokia cenzūra...
Sebastijonas. Atsiprašau, žinoma, garbios auditorijos, bet, žinokite, nervai nelaiko. Visi tie iškrypimai, persirenginėjimai ir lyčių keitimai tai net blogiau nei Sodoma ir Gomora.
Hipokratas. Aš iš vietos, jei galima. Netikėkime visom tom pandemijom ir tais virusais. Virusų visada buvo ir bus. Geriau reiktų susirūpinti bendra pablogėjusia žmonijos sveikata. Žmonės mažai juda, nesveikai maitinasi, dirba biuruose ir per dienas spokso į monitorius. Štai čia aš įžvelgiu didžiausią pavojų. Pamenu, tai mes graikai sugalvojome Olimpines žaidynes, ir tada bendra populiacijos būklė buvo žymiai geresnė ir atsparesnė ligoms nei dabar. O lyčių keitimai – tai aišku, kad prieš gamtą, gydytojų negalima atitraukti nuo tiesioginio darbo tam, kad kažkam nupjautų nepatinkančias vietas. Apskritai, įžvelgiu medicinos komercializaciją. Teisingai pavartojau terminą?
Motina Teresė. Taip, profesoriau, dabar yra toks žodis.
Hipokratas. Taigi, chirurgai verčiami išpūsti lūpas ar krūtis.

Balsai. Nieko čia blogo. Sėsk, senuk. 

Dievas. Gerbiamas profesoriau, ne laikas dabar skaityti mums medicinines paskaitas, tegul jie ten nors pasikaria.

Balsai. Tegul visi stimpa! Ten jiems ir vieta!

Hipokratas. Aš kaip daktaras negaliu pritarti tokiai pozicijai.
 
Balsai nušvilpia jį.
 
Dievas. Ar pastebėjai, mielas Sebastijonai, kokį nors pamišėlį Žemėje, kuris atliktų gerojo sanitaro vaidmenį?
Sebastijonas. Yra, Viešpatie, toks kvailys, bet nenorėčiau dabar jo įvardinti.
Dievas. Gerai.
 
 
Pomirtinių reikalų kontrolė. Choras atlieka apsauginių funkcijas: atrakina grotuotas duris, palydi į kabinetus iškviestuosius, uždeda arba nuima antrankius. Viename iš kabinetų.
 
Kontrolierius. Sėskitės, princese. Ilgai neužtruks, bet vis tiek, kam vargintis stovint.
Diana. Nieko baisaus, prisiguliu.
Kontrolierius. Tikrai? Maniau skaistykloje nėra kada prisėsti – tik skaistinatės ir skaistinatės. Na, bet kaip norit. Reikalas štai koks, regis, jūs nevisai tuo adresu patekote.
Diana. Tikrai?
Kontrolierius. Taip, pasirodo, pirmiau turėjote praeiti pragaro vartus. Tuoj paaiškinsiu. Mes gavome pranešimą, kad, atleiskite, jūs ne tik su kažkokiu arabu, tai, žinoma, ne mūsų reikalas, mes niekada nežiūrim, kas su kuo miega, bet ir su rusu miegojote, o tai jau rimta.
Diana. Su kokiu rusu, jūs kažką painiojate, nebuvo jokio ruso.
Kontrolierius. Paprastai mes nieko nepainiojame, visada patikriname informaciją, ir nors mums nerūpi, kas su kuo, tai yra, mes nesižvalgome pro rakto skylutę, bet Rusija, kaip žinia, yra priešiška mums valstybė, apskritai, visai pasaulio kūrinijai priešiškas elementas, net nežinia, kaip išvis ji atsirado, tai santykiai su tos šalies asmenimis yra labai nepageidautini, o čia dar lovos reikalai, nors, kaip sakiau, mes nesikišame į savo svečių asmeninius gyvenimus, bet ateina skundai, pranešimai, negalime nereaguoti.
Diana. Kas tas rusas?
Kontrolierius. Filipas. Dainininkas.
Diana. Bet jis ne rusas, bulgaras. Aš buvau kartą su juo susitikusi po koncerto, tai ir viskas. Taip, aš pastebėjau simpatiją jo akyse, tačiau mes buvome ne vieni, kaip galėjome kristi vienas kitam į glėbį?
Kontrolierius. Kaip jau sakiau, mes nežiūrime pro skylutę ir mums visvien, bet žmonės skundžiasi. Gal jis ir ne rusas, bet dirba rusams, ir nors mes nesikišame, kas su kuo miega, tai ne mūsų reikalas, bet moraliniai ir vertybiniai dalykai yra svarbiau už bet kokią diskreciją, ir jeigu mes gavome pranešimą apie situaciją, į kurią iš principo nesikišame, na koks mums skirtumas, kas kaip elgiasi savo miegamajame, bet kai kurie dalykai, pavyzdžiui, kaip palaikymas kontaktų su priešu, jau nekalbu apie miegojimą kartu, yra nepageidautini aukščiausioje kanceliarijoje, ir asmenys, nusižengę generalinei linijai, turi būti nubausti. Tokie štai reikalai, bet tai nieko nereiškia, jums bus sudarytos visos sąlygos klestėti.
Diana. Puiku, bet kodėl tik dabar, juk tiek laiko prabėgo? 
Kontrolierius. Na, aš nežinau, mes nagrinėjame faktą ir priimame sprendimą. Tiesą sakant, sprendimas jau priimtas, aš tik įpareigotas supažindinti.
Diana. Kada turiu persikelti?
Kontrolierius. Nedelsiant, jus palydės.
Diana. O kaip gi mano vaikai, kaip reputacija?
Kontrolierius. Dėl to nesijaudinkit, niekas nesužinos. Informacija bus įslaptinta 75 metams. Per tiek laiko visi ir pamirš, kad buvo tokia Diana.
Diana. Labai paguodėt. Ką galiu pasiimti?
Kontrolierius. Nieko, jums ten nieko neprireiks. Ten šilta, geras klimatas, puikus personalas, o pats vyriausiasis, vadiname jį Meistru, labai inteligentiškas išsilavinęs vyriškis. Pasirašykite štai čia.
Kitas!
Pavardė vardas?
Hitleris. Hitleris Adolfas.
Kontrolierius. A, ponas Hitleris. Heil!
Hitleris. Heil! Kodėl kvietėte?
Kontrolierius. Geros žinios, pone Hitleri. Už gerą elgesį jūs perkeliamas iš pragaro tiesiai į aukštybes, į dangų. Bet šitai kol kas dar liks įsplaptinta, nevieša. Ta prasme, nuvyksite incognito, svetimu vardu, tarkim, Matas.
Hitleris. Betgi Matas jau yra šventųjų tarpe?
Kontrolierius. Na ir kas? Tų šventųjų kaip šunų, atsiprašant. Anas buvo muitininkas, o jūs būsite vegetaras, ar tinka?
Hitleris. Aš pratinau kitus man paklusti, dabar pats esu jų kailyje, nemalonu, žinoma, bet neturiu iš ko rinktis, tebūnie Matas Vegetaras.
Kontrolierius. Štai ir puiku. Rūbus pasikeisite tarpinėje stotelėje, ten pat gausite ir sparnus.
Hitleris. Sparnus?
Kontrolierius. Na, žinoma, kaip kitaip pasieksite dangų.
Hitleris. Vienas klausimas – kas pasirūpino mano išlaisvinimu? Mein Gott?
Kontrolierius. Ja ja, mein Gott.
 
Tas pats susirinkimas. Tęsinys
 
Dievas. Aš išklausiau visų pasisakymus. Liūdna, bet turiu pripažinti, kad dar niekada pasaulis nebuvo taip arti susinaikinimo.

Angelų choras. Pasaulis pasaulis
                           Jau susinaikino
                           Et in terra pax
Dievas. Kurdamas žmones turėjau tikslą, kad  jie gyventų santarvėje ir džiaugsme. Pagrindinė mintis buvo išsakyta dviem žodžiais – gyvenkite ir dauginkitės.

Angelų choras. Dauginkitės dauginkitės
                          Ir veiskitėėėėėėėėėėėėės.
Dievas. O ką jie padarė? Jiems jau nebereikia daugintis. Biblijoje viskas parašyta, kad moteris pastoja nuo vyro, nėra kito būdo. Tas šorošas ar svabas galvoja, kad pastoti galima kitaip?
Motina Teresė. Atsiprašau, Jūs suklydote  –  sorošas ir švabas.
Dievas. Tylėk, moterie, Dievas neklysta. Taip, įsivėlė klaida, nežinau, kuriame etape, kuri iškreipė visą tolesnę žmonijos vystymosi evoliuciją. Ta klaida – nežabojamas pavydas ir godumas, – nebuvo įprogramuoti į mano kūrinį. Priešingai, aš suteikiau žmonėms kalbą, kad bet kokius nesusipratimus būtų galima išspręsti loginiais argumentais. Tai buvo daug aukštesnis lygis, nei gyvulių pasaulyje. Deja, žmonės nesugebėjo pasinaudoti šiuo įrankiu – kalba, atvirkščiai, ėmė ją naudoti dar didesniam priešingumui ir neapykantai kelti. Man skaudu tai matyti.

Angelų choras. O, džiaugsme!
                          O, pasauli!
                          O, žmogau!

Dievas. Dažnai tie kivirčai ir net karai vėliau vienaip ar kitaip išsispręsdavo, žmonės prieidavo sutarimo ir kažkuriam metui įsivyraudavo taika. Dabar taip nėra. Vis nauji priešiškumo židiniai įsiplieskia, įtampa auga, valstybės jau atvirai grasina viena kitai atominiu karu. Ką visa tai atneš planetai, atrodo, jau niekam nebesvarbu.

Angelų choras. Nesvarbu.
Kas bus – nesvarbu,
Kam rūpi?
The Roop’y.

Dievas. Aš negaliu nuspėti ateities, galiu nebent kažkaip ją paveikti, bet jau prarandu viltį išgelbėti šį projektą. Atėjo metas jam sudegti, idant jo vietoje gimtų kažkas kitas.

Angelų choras. Sudegti sudeginti
                           Sprogdinti
                           Nieko nepalikti
                           Et in terra pax                           
                           Et in terra pax
                           Tuštuma
                           Amen!
Dievas. Aš baigiau.
Tebūnie Pabaiga!

Angelų choras. Tebūnie
                           Tebūnie
                           Atia!
 
Šventas Petras  žiūrovams. Skirstykitės, skirstykitės!

Dovydas. Palaukite, sustokite, prašau, gal aš galiu kažką išgelbėti, kaip tada su Galijotu? Įleiskite.

Šventas Petras. Per vėlu, nespėjai.  
Žiūrovams.   Gal kas paimsite, priglausite šitą berniuką? Alio, žmonės!  
Dovydui.  Va, eik pas tą tetą, eik.