Sužeidžia, ignoruoja, su purvais sumaišo,
Atsikeli, nusiprausi, širdis daug ką atlaiko.
Dar nešaltas, gyvas, dar jausmingas kūnas,
Kuo daugiau žeidžia, tuo tvirtesnis būna.
 
Visi norim būti laimingi ir kai  jėgos senka,
Ir kai pasiunčia į mirtį ir kai grįžt nelemta,
Tai ne saviapgaulė, tai išgyvenimo kaina,
Be rankų ar kojų, bet stipresni už baimę.
 
Kiek daug tų išbandymų, kiek daug barjerų,
Lyg lenktyninis žirgas, kartais paliktas vienas,
Visus pralenkdamas, sėkmingai pasieki finišą,
Tačiau taip ir nesulauki pergalės pripažinimo.
 
Nes ne visi nori tavo pergalės, ji nereikalinga,
Nes ji gali sumaišyti kitų kelius į dievų olimpą,
Tiems, kurių ten neturėtų būti, nenurodinėtų,
Kam  leidžiama dar gyventi, o kas mirti turėtų.