Akių vokai buvo labai sunkūs, galvoje ūžė visas bičių spiečius, bet sukaupęs paskutines valios jėgas Neptūnas iš lėto atsimerkė. Kurį laiką bandė suprasti, kur šiuo metu yra, aplinkui matė tik baltas sienas ir paveikslus, kurie tarsi susiliejo į visumą. Jam teko keletą kartų sumirksėti, kad vaizdai pagaliau išryškėtų visomis spalvomis, o pamačius savo kambarį grįžo prisiminimai apie tą dieną, kai buvo pašautas strėlių ir paliktas sargybinių tiesiog numirti. Tačiau jis žinojo, kad nemirs, nes buvo vienas iš sergėtojų, ir panaudojęs dar turimas galias teleportavosi pas globėjus. O po to nieko, visiška tamsa. Kad ir kaip berniukas stengėsi prisiminti, kas įvyko, viskas buvo veltui. Kūnas atrodė toks apsunkęs, jog vos įstengė pajudėti, nesugebėjo pakrutinti nė mažiausio pirštelio, tarsi tas kūnas priklausytų visai ne jam.

– Neptūnai, jau pabudai! – iš kairės pasigirdo džiaugsmingas Azalijos balsas. – Einu pasakyti tėvams!

Berniukas nė nesivargino į ją pažvelgti, o netrukus išgirdo užtrenkiamas duris. Minutėlę už jų girdėjosi duslūs balsai, bet paskui į kambarį įžengė susijaudinusi Leida. Pamačiusi jo veide menką šypseną, ji puolė prie lovos ir stipriai tarp pirštų suspaudė jo ranką.

– Kaip gerai, kad pabudai, neįsivaizduoji, kaip dėl tavęs jaudinomės, – prakalbo ji. – Tu net neturėjai jėgų paaiškinti, kas atsitiko.

– Aš... – Neptūnas pabandė kažką pasakyti, bet burna buvo tokia išdžiūvusi, kad išspaudė vos porą žodžių. – Noriu gerti.

– Gerai, brangusis, palauk.

Moteris skubiai pakėlė nuo stalelio ąsotį vandens ir pripildžiusi puodelį prikišo Neptūnui prie lūpų. Šis godžiai gėrė, kol ištuštino jį visą, ir tik tada pastebėjo prie lovos stovinčius Febą ir Azaliją.

– Ačiū, – jau daug tvirtesniu balsu padėkojo berniukas. – Jaučiuosi daug geriau.

Leida prisėdo ant lovos krašto.

– Ar dabar galėtum papasakoti, kas nutiko? Kur tu buvai? Kas tave sužeidė?

– Neskubink jo, Leida, – perspėjo ją Febas.

– Ne, nieko tokio, – numojo ranka Neptūnas. – Suprantu, kad turite daugybę klausimų, kuo greičiau viską paaiškinsiu, tuo bus geriau man pačiam.

Ir jis trumpai nupasakojo viską, kas įvyko tą dieną, kaip pažadėjo tarnauti Tasdarui, kad atgautų brangakmenius, su Rebeka išskerdė daugybę sargybinių, liko sužeistas strėlių ir teleportavosi čia. Globėjai klausėsi jo susidomėję ir nesikišo tol, kol jis nebaigė.

– Tai sakai, Tasdaras turėtų manyti, kad tu miręs? – pasitikslino Febas.

– Galbūt, o gal ir ne. Melburnas minėjo, kad jis įtaria mane esant sergėtoju.

– Ir ką ketini daryti?

– Kol kas leisiu jam manyti, kad nieko nežinau, o kai galutinai pasveiksiu, pats jam pasipriešinsiu.

– Nemanai, kad tai per daug drastiška? – sunerimo Leida.

– O ką man belieka daryti? Neketinu jam tarnauti, tai ir pasakysiu, ką jis man gali padaryti?

– Ogi daug ką, kad ir įkalinti kaip Arelą.

– Kodėl turėčiau leistis įkalinamas? Pirmiau išmoksiu geriau naudotis savo galiomis, kad galėčiau jį įveikti, kol jis neįveikė manęs.

Neptūnas nusimetė antklodę ir jau statė koją ant grindų, bet staiga susvyravęs atsirėmė į lovos kraštą, ranka susiimdamas suskaudusią galvą. Leida atsargiai padėjo jam grįžti atgal į patalus, bet antklodę užmetė tik ant kojų.

– Tau dar ne laikas keltis, esi dar labai nusilpęs. Tos strėlės, kuriomis tave pašovė, buvo užnuodytos kažkokiais baisiais nuodais, nuo kurių tavo žaizdos gyja labai sunkiai.

– Tikrai? – berniukas kiek nustebęs pasiraitojo pižamos rankovę ir pažvelgęs ten, kur buvo įsmigusi viena iš strėlių pamatė vis dar subintuotą ranką. – O kiek laiko gulėjau be sąmonės?

Febas ir Leida susižvalgė. Tai pamatęs Neptūnas tik dar labiau sunerimo.

– Šiandien gruodžio penkioliktoji, – nenoriai ištarė Leida. – Visą rudenį praleidai komoje. Po tokios didelės nuodų dozės tavo kūną ištiko šokas.

– Ką?! – negalėjo patikėti jis. – Taip ilgai?!

– Nesijaudink, padėtis dabar daug geresnė, galbūt jau visai greitai atgausi visas jėgas ir...

– Ne, ne tai svarbiausia, – pertraukė ją Neptūnas. – O kaipgi Ravena? Praėjo tiek daug laiko, o aš net negalėjau jai padėti atverti Nebūties pasaulio vartų ir net nežinau, ar ji sugebėjo tai padaryti pati!

– Neptūnai, nusiramink, viskas gerai, – Febas skubiai patraukė žmoną iš kelio ir abiem rankomis sugriebė jam už pečių. – Ravena saugi, jai pavyko atlikti užduotį.

– Iš kur taip gerai žinai?

– Buvau nuvykęs į Azryatą ir kalbėjau su Arela, ji sveika ir gyva.

Atrodo, berniuką tai įtikino. Jis jau daug ramiau atsirėmė į pagalvę ir tylėdamas klausėsi, kaip už lango švilpia vėjas.

– Svarbiausia, kad Ravena būtų saugi. Jeigu jai būtų kas nors nutikę, neįstengčiau sau atleisti. Negalėjau su ja būti pačią svarbiausią akimirką, tikriausiai Tasdaras taip lengvai jos nepraleido pro vartus, o ji turėjo ten keliauti visiškai viena.

– Nežinome, kas tiksliai vyko, bet viena aišku, kad Ravena įveikė visus jai skirtus sunkumus, – pasitaisė akinius Febas. – O ką tu planuoji daryti, kai pasveiksi? Išvyksi pas ją?

Neptūnas sunkiai atsiduso.

– Ravena tikriausiai galvoja, kad aš miręs, bet būtų geriausia, kad kol kas taip ir liktų. Nenoriu rizikuoti, kad mane surastų Tasdaras, pats jam pasirodysiu, kai ateis laikas, o tada galėsiu grįžti ir pas Raveną.

– Gerai, bet ką veiksi iki tol?

– Iš pradžių, kaip jau sakiau, pamėginsiu geriau įvaldyti savo galias, o paskui leisiuosi ieškoti savo tėvų. Nenoriu, kad mano kelyje painiotųsi Tasdaras, o Ravenai kelionė gali būti labai pavojinga, tad dabartinė mano padėtis tikrai labai palanki.

– Ruošiesi keliauti vienas? – nustebo Leida. – Net jei nenori į tai painioti Ravenos, nemanau, kad tai pati geriausia mintis. Mes visuomet esame pasiruošę tau padėti, pats tai puikiai žinai.

– Taip, bet... – Neptūnas kaltai panarino galvą, jo kumščiai tvirtai susigniaužė. – Kartais atrodo, kad sukeliu jums tik rūpesčius, norėčiau pats viską sutvarkyti, juk tėvas paliko mane čia dėl mano žudiko instinkto, kuris gali bet kada pabusti, bet jūs... žiūrite į mane kaip į nekaltą žmogų. O kas, jei nesusivaldysiu ir visus jus nužudysiu?

– Ne, Neptūnai, tai niekada neįvyks, – švelniai nusišypsojo moteris. – Net jei ir turi tą instinktą, tai dar nereiškia, kad esi blogas, juk iki šiol puikiai valdeisi.

– Žinau, bet kas bus, jei ateis diena, kai manyje tūnanti galia prasiverš? Jūs vis tiek mane mylėsite taip pat, kaip dabar?

– O kodėl turėtume mylėti tave mažiau? Tu nekaltas, kad turi tą instinktą.

– Gal tu ir teisi, turėčiau mažiau apie tai galvoti...

Leida vis dar šypsodamasi pakilo nuo lovos.

– Gerai, tuomet atnešiu tau karštos sriubos, kaip tik ruošėme vakarienę. Tikriausiai labai išalkai taip ilgai pragulėjęs lovoje. Buvo nelengva palaikyti tavo gyvybę, bet kiek galėdami stengėmės, kad kuo greičiau pasveiktum.

– Žinoma, mama, ačiū.

Moteris tik pažvelgė į jį dėkingumo kupinomis akimis ir paliko kambarį. Febas ir Azalija vis dar stovėjo šalia Neptūno, bet nieko nesakė, tiesiog džiaugėsi tuo, kad jis pagaliau prabudo. Bet Febą vis neramino berniuko noras surasti savo tikruosius tėvus. Ir kas bus, jei jam pavyks? Ką tada jis darys? O jeigu teks nusivilti iškart juos pamačius? Febas jo tėvų ir pats beveik nepažinojo, netgi negalėjo prisiminti vardų, tad sunku buvo spręsti, kokie jie, bet nuojauta kuždėjo, kad jei būtų norėję, jie būtų mylėję Neptūną taip pat, kaip jo naujoji šeima...

Netrukus Leida grįžo nešina padėklu su kojelėmis ir nelaukusi padėjo jį ant lovos, priešais Neptūną. Jis jau pats norėjo griebti šaukštą, bet moteris griežtai uždraudė, nustumdama jo ranką.

– Dar nepasveikai, leisk tave pamaitinti, kad netyčia neapsipiltum sriuba.

– Mama, aš jau ne mažas vaikas, – suraukė nosį berniukas. – Galiu pavalgyti pats.

– Tik jau nereikia vaidinti vyro, tau dar tik dvylika metų.

– Žinau, man vis tiek nejauku. Ką pagalvos Azalija?

– Ji tikrai iš tavęs nesijuoks, gali būti ramus.

Neptūnas abejodamas dar žvilgtelėjo į mergaitę, kuri sėdėjo ant lovos krašto su plačiausia šypsena veide, bet galiausiai pasidavė ir leidosi pamaitinamas.

– Jeigu tai tave paguos, lygiai taip pat maitinau ir Raveną, kai buvo čia apsilankiusi, – vėl prakalbo Leida. – Iki šiol nežinau, kas jai buvo nutikę, ar ji tau ką nors pasakojo?

– Taip, žinoma, – linktelėjo jis. – Labai ilga istorija, papasakosiu kitą kartą, dabar jaučiuosi pavargęs.

– Gerai, tada netrukdysime tau išsimiegoti, – Leida surinko visus indus ir paragino Febą ir Azaliją išeiti kartu. – Labanakt, Neptūnai.

– Labanakt, – kukliai šyptelėjo jis, užsitraukdamas iki kaklo antklodę, tačiau jiems išėjus iškart neužmigo, galvodamas apie tai, kas nutiko. Niekaip negalėjo patikėti, kad praėjo daugiau nei keturi mėnesiai nuo to, kai buvo Tamsos Karalystėje, bet jautėsi ramiau žinodamas, kad Ravena saugi.