Ji skęsta bangose sidabro
kylančių iš ledo upių
duoklę žemei atiduodančių
kasmet, kasdien dėl neregių žmonių.

Į jūrą įtekėt kelius nutiesia
liesdama bevalėm stygom krantą
tolstantį, atgimstantį
ir vėl pradingstantį
vos ją išgirdus.

Putoja duždama į snaigių akmenį
nukritusį toliausiai nuo kitų,
nes kelias buvo iš dangaus
per daug duobėtas
net girdintis negirdi ten savų minčių.

Vartus iš šerkšno judesiu skambiu ištirpdo
iškylančius lyg siena uždaryt žmonėm skirta.
Tai Dievo dovana,
o mes girdim,
dalinkimės ja su kitais,
kurių širdis kurčia.