Vanduo, kiek daug tavyje gyvos muzikos,
Džiaugsmo ir tokio gero, gaivaus tyrumo,
Toks lengvas, skaidrus ir švelnus lyg šilkas,
Slysti mūsų sielomis, gaivini mūsų kūną.
 
Virpini stygas upelių, liūliuoji lopšines upėm,
Krenti iš aukštybių, lyg banginis šniokšdamas,
Tai šokinėji per akmenis, lyg kokia šokli žuvelė,
Kol pasieki jūrų ir vandenynų net pakraščius.
 
Gali būti naikinantis, griaunantis ir žudantis,
Tai besiplečiantis , tai ir vėl susitraukiantis,
Mes tavyje tampame vis labiau užgrūdinti,
Mes tampame vis labiau tave suprantantys.
 
Tavyje mes būname prieš mums gimstant,
Tavyje panardinami prieš mums apsivalant,
Nėra tavęs, nėra žemėje jokios galimybės,
Kad būtų girdėti, kaip mažytė  gyvybė kalas.
 
Kaip smagu su tavi žaisti, kaip smagu šėlioti,
Kaip gera tave jausti, kaip gera tavęs nestokoti,
Kol tavim pilni upės, ežerai, vandenynai, ledynai,
Tol bus gyva žemė, mes, vabalai, lokiai, pingvinai...