Kultūroj agonijos sunkiai surasti
Žmonių, kur dar turi vilties.
Nebenormalu kasdienybėj gyventi
Neskaudinant kito širdies.

Nors gamta ištisai mums byloja ramybę,
Kviečia mokintis iš jos,
Ignoruojame ją, pasidavę silpnybėm
Ir trypiam toliau ant žaizdos.

Nepadės jai pagyti nei šokiai, nei dainos,
Tai jau nebeteko prasmės.
Plastmasinės, sukaustytos širdys šioj žemėj 
Naikins ir nejaus net kaltės.