Glaudžiuosi tyliai prie obels kamieno,
ir jokio garso – nieko, kas išduotų - - -
Tik smuikas groja stygomis poeto,
ir vakaras iš lėto virsta rojumi.

Šešėliai žvakių tiksliai atkartoja
tą nerimą dienos, nakties pavojų - - -
Lietaus lašai kaip skylantys kaštonai
pažadina iš sapno nesapnuoto.

Sakai – esi. Sakai – dar gyvas.
Gyvesnis už kitus. Tikresnis.
Tai kas, kad TEN, kur negaliu patekti.
Tai nieko, kad suolelis tuščias tyli.