Ak, tos dienos
Už smilgyno miražas - gulsti spinduliai,
Radę properšos angą pilkšvuose debesynuos.
Vėjas paperka valią variokais keliais,
Kad įbristum be baimės į šviežią purvyną.
Ak, tos dienos, paguodžiančios šypsniais šykščiais,
Kai net savo jausmuos ieškai žalio naivumo...
Pasiguodi - praeis, juk žinai, kad praeis -
Kaip nubiro drovumas derėjusio krūmo.
Tik smilgynas kuždės kažin kokias maldas
Apie vasaros nuodėmes būtas - nebūtas.
Paslaptinga šviesa lyg nebuvus užges.
Kam variokai rudens? Nenupirksi net plutos.
Vėl purvynas kėsinsis nuauti batus,
Aptaškyt, išvolioti kiekvieną paviršių.
Gal tai sapnas? Atsiveria giedras dangus.
Neišskrisi. Sulaiko sudžiūvusios virkščios.