Poezija, tai sielos palydovė,
Tai pašnekovė tyliais vakarais,
Ji kalbina tave ir renka žodžius,
Neapvilia, papildo vis geresniais.
 
Poezijos sparnais gali skraidyti,
Pasiekti dangų ir net žvaigždes,
Gali mėnulį tarp rankų pavartyti
Ir išsiaiškinti jo kraterius, duobes.
 
Ir džiaugtis su kiekvienu žodžiu,
Kuris tau gali skausmą nuramint,
Gali priminti mūsų jaunystės grožį,
Į gyvenimo taurę  meilės vėl pripilt.
 
Čia rimas, ritmas ištikimi palydovai.
Kuriais lyg valtim per ežerą plauki,
Balsių, priebalsių švelnus šnarėjimas,
Malonus ausiai,  jas pokalbiui renki.
 
Ji tikrai gyvas fantazijų, iliuzijų lobynas,
Minties kelionė  mūsų  sielų labirintais,
Pokalbiai su tais, kuriuos labai mylėjom,
Vėl susisiekti su jais galim poezijos tiltais.
 
Poezija, tarsi mūsų visų būties paminklas,
Palikę pirmieji žingsniai mūzos namuose,
Iš ten išėję, galėjom virš kasdienybės kilti,
Ir susitaikyt su netekties, vienatvės valanda.