Nepažinom
Kaip pasalūniškai atsliūkina tamsybių gaivalai.
Tu sutrinki, nes dangūs nusileido,
Nes visos atgailos ateina per vėlai
Ir nenušluosto tau drėgmės nuo veido,
Ir nebeaišku - ašaros, lietus -
Į vieną šliūžę susimaišę varva.
Nebesvarbu - sudžiūti ar supūt,
Kada tyla užmiršta sunešiotą vardą.
Klumpi ieškodamas lyg trupiniai parves
Ten, prie ugniakuro, kur glaustė ir globojo,
Bet nebesurenki to vientiso savęs,
Nes dulkių saują vėjas išnešiojo,
Pakito formos, spalvos, vaizdiniai -
Svajonių vietoj keži atminimai,
Medus cukrėja, karsta neskaniai -
Lyg buvom veidrodžiai. Viens kito nepažinom.