Neišeik rudeniniu taku,
Lapų aukso švelnaus nepaliki.
Puošia spalis juo dosniai medžius,
Tik pažvelk, kaip jie saulėje švyti.
 
Skrenda gervės padangėmis, skrenda...
Jau tokia jų nuo seno lemtis,
Bet sugrįžt į namus kelią randa,
Kai pavasaris veria duris.
 
Žemės toliai ir žmogų vilioja
Pamatyti jų grožį, pamilti.
Palmių šakos svajonėse moja,
Laimės takas žvaigždelėmis spindi.
 
Tik pasaulis ir nerimo pilnas,
Siaučia audros, ugnikalniai verias.
Dega miestai, net jūroje tiltas,
Kai liepsnoja beprotiškas karas.
 
Neišeik, neužmiršk tėviškėlės,
Be tavęs jai nelikti prie kelio,
Kuriuo drieksis gal svetimos pėdos,
Pakelėj verks apdegęs berželis.
 
Čia skaidriausi šaltiniai ir upės,
Čia skambiausia lakštutės giesmė,
Čia lietuviais mes gimėm ir būsim,
Kol visi savo kraštą mylės.