Tokio tyro jausmo dar širdis nejuto –
Mintys sugrąžino į tėvų namus.
Į gatvelę priešais – smėly maudės žvirbliai...
Apkabinu rankom pamirštus vaizdus.

Ten kaimynų medis barstė mums kaštonus,
Riešutai prie gatvės žvalgės į vaikus.
Takas už tvartuko plikas, be žolynų –
Kiek žmonių paliko ten savo pėdų?!

Bėgom juo ant ledo, sukos karuselė...
Virsdavom iš rogių lyg ant pagalvių!
Kartą ledas lūžo, ašaros pabiro.
Priminei – rinkau jas, nešiau ant pečių...

Laikas greit prabėgo, džiaugsmas – pasiliko!
Širdį man pripildei tėviškės vaizdų...