Geležinis Keturtekinis

Trečia valanda dienos. Vidurvasaris.
Į duris pasibelsta. Atidaryta.
Žiūrėk, kokią gražuolę nusipirkau, – pirštu besdamas į kažkokį juodą geležies gabalą su keturiais tekiniais sako jis.
Žiūriu. Nieko nesuprantu...
Einam einam, aprodysiu vidų, – sako jis.
Prisėsk prisėsk.
Pažiūrėk, kokios minkštos sėdynės, pažiūrėk, kokie tamsinti langai, tu pažiūrėėėk.
Paskola tik trims šimtams metų, ir salonas kvepia kaip.
Dabar, kai pravažiuosiu pro miestą, visi į mane žiūrės.
Atsisukau į jį.
Pasižiūrėjau į jo veidą ir susimąsčiau: kažin ką reikėtų šį vakarą suvalgyti?
Išlipau lauk iš to keisto daikto. Atsidariau namuko duris.
Tada uždariau namuko duris. O tada kuo skubiau užrakinau namuko duris.
Nuo stalo pagriebiau pusiau nugraužtą, ruda plėve pasidengusį obuolį. Pašalinau jį iš egzistencijos, panaudojęs savo dantis.
Tada atsiguliau ir, dėkui Dievui, nugrimzdau į pasąmonę.
Miegojau lygiai dvi paras.  
1756